Etiudas apie šlovę

Šlovė-kalė-plėvė.
Trumpumuose akimirkų dalyvė.
Akimirką svarbiausią nusiplovė.
Kaip visuomet. Tie, kur nebuvo pavėlavę,
nepamatė. Ir jau toj vietoj džiūsta gleivės.
Kažkas nusisuka, nes pagalvoja – spjūvis.
Ne pats taikliausias... taikyta į lovį... –
kietėja karštas, panašus į lavą.
Taigi, šlovė norėjo suvaidinti laivą.
Gal, ... kas ją žino, net lėktuvą.
Tas pats Kažkas joj nevalyvą
vamzdynų žuvį atpažino, šleivą  gyvį,
tą katakombų su čiurlenimais valdovę,
aidai iš ten sunegalavę
į fobijas atsklinda neužkliuvę
jokioj alternatyvoj, nes tikri keleiviai
tolyn keliauja net jei kelias liovės.
Šlovės nėra. Jokios. Net ir bespalvės.
Kiek laiko jau? Neapsivers liežuvis.
Kitais dalykai protai žavis.
Kažkur šalia išdžiūvęs šūvis.
Norėtų priklausyti salvei.
Pro šalį einant aššlovė subliovė.
Ir, galima sakyt, beveik net blaiviai.