Būna tokių naktų, kai nesimiega,
kai tyliai skauda, bet tyli.
Būna tokių dienų, kai tirpsta sniegas
ar gėlės žydi pakely.
Praeina žiemos, pavasariai ir vasaros.
O tu ir vėl kažkuo tiki.
Tiki, kad skausmą galima įveikti,
kad šypsena gal būt padės,
tada, kai vėl beprotiškai skaudės.
Atrodo, kartais jau praeina,
atrodo, viskas bus gerai.
Bet vėl ir vėl kartojas bemiegės naktys ir skausmai...
Gyvenimas yra kančia, todėl, kad yra Norai :) Norai neleidžia priimti situacijų, aplinkybių, faktų, kaip duotybė; Norai visada verčia viskam priešintis, keisti pasaulį, jei jame ne taip kaip norisi, kad išsipildytų Norai. Štai ir visa kančios šaknis - pasaulis sukasi ne taip, kaip nori... o tas pasipriešinimas vargina, išsunkia jėgas, energiją.
SIZIFAS PAVARGSTA, NE TODĖL, KAD RIDENA AKMENĮ Į KALNĄ, o todėl, kad nori užridenti, ir daugiau nereiktų jo ridenti. Jo kančia norėjime, kuris gimdo pasipriešinimą duotybei, ir degina jo jėgas.
Kančia ne išorėje, ji viduje. Jos šaknis Nortas. Kai vėnas Noras išsipildo, niekas nepasikeičia-gimsta kitas... Norams galo nėra.
Kai tyliai skauda, žiūrėk į skausmą, jis laikinas-nebėk nuo jo, o kai tyliai gera, žiūrėk į tą gerumą taip pat, ir jis praeis, nesigainiok jo -tada priimsi gyvenimą, o ne kentėsi jį, jam priešinimasis, kad pavyti norą :)