Kaip tai yra? –
Iš juodo liūno
Tamsūs paukščiai kilę,
Šešėliais naktį klaidžioję tamsoj
Vieni pavargę grįžta į jo tylą –
Kiti strėle, lyg ką supratę,
Iš paskutinių – veržiasi aukštyn...
Taip jie praauga naktį
Ir jos tamsą –
Sutinka žarą,
Saulę kelyje
Ir springdami šviesa
Viens kito klausia:
Kaip tai yra,
Kad buvę tamsūs virstame balta?.. –
Ir plunksnos, kūnas, kraujas –
Mintys baltos?..
Ir tos šviesos tiek daug –
Ar ją aprėpt!..
Ir dusdami gausa
Į žemę paukščiai krenta;
Tik kapas jų jau dienoje... –
Malonūs, šviečiantys... kalneliai... –
- -
Kaip tai yra?
Et, nežinia kur geriau, kartais ir šviesos būna per daug, tad malonu paklaidžioti tamsoj. Tokie jau mes, ką turime, norime daugiau, tai fyt viršun, pliumt apačion, vieno be kito nepalyginsi juk.
Man patiko Jūsų pamąstymas, nepeikiu.
5
Žinia, kad ne... čia ir paukščiai, ir mūsų mintys; mūsų patirtys ir mes - mūsų nuotaikos... Ačiū, Laila, kad prisiglaudžiat mano eilučių. Jums darbingų nuotaikų.
Alegorija, bet ne kokia. Nelabai joje kai kas.
Mhm. Ta pradžia, jei tie sutvėrimai šaknyje yra Tamsos Tvariniais, tai yra švari tamsa, kaip vyzdys, jis juodas už juodžiausią, tai švarus tas juodumas.
Ar matai žvaigždes dieną? O jos yra-Tamsa tau leidžia tai daryti.
Pačioje šaknyje man ta alegorija nepatinka, ji neigia tamsą.
O jei tai puolę paukščiai į tamsą, mhmm negalima tada vadinti tos tamsos namais, prigimtimi, šaknimis. Na pas jus pasakyta KILMĖ, t.y. iš kur jie kilę. Tai namai. Turi destrukcijos, toje alegorijoje yra neigimas kilmės, šaknų, Tamsos. Tamsa ir šviesa yra viena, du poliai, bet tai viena. PUSIAUSVYRA ESMĖ, pas jus neigimas vieno polio, toje alegorijos, ir tik todėl, kad paneigiama KILMĖ. klaida pirmose trijuose eilutėse...