Tiršto rūko kerai įsilieja į rytą,
Žvilga lyjant žolė ir šviesa dar blausi,
Kas ateis pas tave tą vienintelį, kitą,
Kas paklaus, kam brangus tu šį rytą esi.
Nežinosi kalbos, niekada nekalbėjai
Žodžiais gijom austais, juos sulaiko tyla,
Ir tik balsas kimus vėl nuaidi pavėjui
Ir tik lyjant žieduos pasislėpus gėla.
Žvengs klajūnai žirgai iš tylos išvaduoti,
Įsisupus gėloj aš nueisiu taku,
Ką norėtum paimt nežadėdamas duoti,
Ką nusineša vėjas — skrajūnas laukų.
Žuvys plauks į mane, aš nerasiu paguodos,
Ten akiduobės tuščios ir žmonės kiti,
Negirdėsime čia, kam sopėjo, kas guodės,
Kai sulipo į valtį vaikai nekalti.