Seni košmarai

Nesuprantami man kai kurių pensininkų verkšlenimai.  Jiems, matote – dirbti neapsimoka, gali kokias kelias pensijas  apkarpyti?
  Patarkite, ką man daryti. Turiu apie keturiasdešimt metų darbo stažą, penkiasdešimt penkerius metus amžiaus ir  – esu bedarbis .
    Kaip jus manote,  už butą ir šilumą mokėti reikia?..
 
      Bet kam čia ta įžanga?.. Gaunu laišką. Atplėšiu  -  žalia korta Amerikon,  ir lėktuvo bilietas…  Nustebau, bet nesvarsčiau,  patikėkit! Pasiskolinau pas tėvą pinigų  (štai taip išlaiko vargšas tėvelis pensininkas 55 metų vaikelį) ir į padus, į Vilnių! Ir visai buvo negaila, kad nuėmė lėktuvo trapą, kad gimtoji žemė slydo iš po kojų kartu su lėktuvo ratais. Pirmyn  - Amerikon!.. Ten visus krečia aukso karštligės! Ten auksingosios smiltys virsta šlamančiomis žalių banknotų šūsnimis!

      Nusileidome. Aliaska. Pripustyta. Prie trapo laukė du maždaug mano amžiaus indėnai. Kai išlipau, ėmė mojuoti rankomis. Nudžiugau - man. Prisistatė - Baltosios lokės genties vadas ir šamanas. Paaiškino:  iškvietė mane senelio prižiūrėti. Mes, lietuviai, atseit, labai gerai šiame darbe esame užsirekomendavę. Sutikau iš karto, nes pasiūlė algos po tūkstantį dolerių į mėnesį.

      Ilgai nelaukę išvažiavome, net miesto dorai neapžiūrėjau. Tiek to miesto ir buvo  - dvigubai didesnis už Žiežmarius ir labai apsnigtas. Ilgai važiavome rogėmis, prisikrovę provizijos ir malkų. Pagaliau - atvykome. Apsižvalgau  - kažkokia miškatundrė. Prie sulinkusio berželio sėdi  senelis, kaip du vandens lašai į mano tėvą panašus. Tik veidas indėniškai raudonas.
    Paskutinį kartą jį tokį mačiau, kai dar prieš infarktą litrą išgerdavo. Tie indėnai įbruko man į rankas dešimt žalių popieriukų  ir nurūko su savo motorinėmis rogėmis .

    Pradėjo nepatikti … Dar kartą apsižvalgiau . Maždaug už kilometro dar vienas lauželis kūrenasi.
- Kas  čia  per  velniava? -  klausiu indėno panašaus į mano tėvą.
- Šiaurės  Amerikos  indėnų  senelių  pensionatas, - išdidžiai atsako buvęs vadas.

- Nekokie apartamentai, - pastebiu.
- Tokios    mūsų    tautos    ilgaamžės    tradicijos, -  aiškina Amerikos “čiukčia”. - Ko čia tau trūksta? Maisto yra mėnesiui į priekį, malkų irgi. Tualetas -  tundra, yra lazda vilkus baidyti.

- Na,  o kas po mėnesio bus? - jau imu nerimauti.
- Po  mėnesio  tau  teks  didelė    garbė    palydėti  mane į amžinuosius medžioklės plotus  Baltosios lokės pilve. Antai ji ateina  - užkąsti mūsų kaimynų Demėtoju elniu.

- Aš  taip nesitariau, aš taip nesutinku! - Nepajutau, kaip pradėjau rėkti.

Ir pabundu. Ačiū, Dievui, savo kambaryje, bendrabutyje. Iškišau  koją iš po antklodės. Šalta, bet ne Aliaska. Nors ir už tokią šilumą žada reikės dar brangiau mokėti. Gaila, kad tą tūkstantį dolerių besapnuodamas  Aliaskoje palikau, būtų buvę kaip tik.