Prieblanda

Vieni sukuria kalnus, kiti jais vaikšto.
Dangus ir erdvės po juo
sukuria lietų, šis krenta be šuorų.
Pasitaiko tokių, kurios klausinėja
ar literatūra apskritai yra menas.
Klausinėja pačios nesuprasdamos ko,
jų mintys, jeigu taip išvis
galima vadinti palaikio žiebtuvėlio
įskeltas žiežirbas, yra raišos.

Merginų susierzinimas didėja,
o kai atvirus nervus padengia lapai,
jų akys po tais lapais tampa
panašios į žalios tinklinės tvoros akis
ir pro linijas lietaus su bet kokį
bukumą peržengiančiu abuojumu
žvelgia į papilkėjusius laukus,
prisijungdamos prie, kaip atrodo,
viską apimančios monotonijos.
Lietaus barbenimas skamba
lyg garsai sklistų iš aukščiausios
kokybės patefono. Dar užvakar
jis leido labai paslaptingas
melodijas, be mušamųjų,
kuriuos atstojo palaikės malkinės
lentos, vėjo gūsiai, šiltnamio
pleura ir balažin kas.

Nekalbėkite man apie kontūrus,
apie trajektorijas. Du kaimo japiai
jau asfaltuotu keliu varo karvę
namop, vienas tempia, o kitas
gina. Girto laivo tįsiama akla valtis
atrodytų taip pat. Šiltosios
lapkričio dienos, ko gero, kad
eina į pabaigą, grandinė
įsūtempusi kaip pjūklo,
atleista žvanga. Rytoj keliu iki pat galinio
sklypo atvažiuos šiukšliavežis
ir nerasdamas kur apsisukti
dės atbulas, persuktu sprandu,
nežinos kur papuolęs,
spoksos, kad nepervažiuotų
iš aptvaro išlėkusio gaidžio,
kuris porąkart trenksis į tinklą,
kaip musė į stiklą,  nerasdamas spragos.

Prieblandos pieniniai dantys atšipo kramtydami šviesos
išspaudas,
todėl jos neperšviečiamos dienos
kaip niekada buvo išsekusios,
glebios, vos rusenančios,
snūduringos, aptingusios, bet vos priliestos,
staiga pasidarydavo urzgios, isteriškos ir piktos.
Vakarais teks klausytis
kaip dusliai springčioja lovos
spyruoklės, prisitaikyti ne tik prie
kaulus smelkiančios drėgmės,
bet ir prie irzlios, nedraugiškos
blausumos ir nuolat prikaišioti jai
prastą nuotaiką, kuri man
nepersiduos.