Pabudimas

Kartuvių paukšti, šymet prabudai alkanas,
Bet net ir tas žvėriškas troškimas tau jau nepriklauso.
Madona kuri plaus kojas skausmu nebus tavo motina,
Raudona ant rankų niekada nebuvo krauju,
Tai tik vynas, išpiltas ten, kur skaudžiausia votis žydi
Nubučiuotos stigmos ant Rabio delnų.

Net ir pūvant pamirštu, kiek laiko tavim tik gyvenau,
Tuščiose salėse, su tuščia širdim,
Miegojau gatvėse po trūkusiu dangum,
Šalyj kur medų neša ne bitės, šaly kur medus teka upe.
Tik saldumo nelemta patirt,
Nežinosi nuodėmės skonio, likimo slidumo...
Tau tik vyšnių kartumas, palesito iš venų,
Iš kartais mylinčių akių, tų kurių dėka likimas krito.
Ten kur bitės nenešė medaus,
Kur miegojau, deja jau ne tavo gatvėj,
Po svetimu dangum, po kitos  galaktikos žvaigžde.

Tai gerk saujom išlietą kraują, ryk jį taurėm,
Laistyk savo šaknis,
Šaknis kur sukištos į pūvančius  kaulus.
O aš gersiu tavo medų ir plauksiu netikro saldumo jūra,
Meluosiu, skūsiuos  likimui, kad išties kažką myliu.
O myliu aš tik mėnulį, ir tai,
Tik kai jis pilnas  ir vedantis blaivius iš proto.