*145010222021

Trumpos nuotaikos:.

***

Garažas.

***

Ant stalo gulėjo lentutė ir ši lentutė buvo šventa,
nes meldėsi jai ištisos kartos ir kartos
prieš kartas ne kartą.


***

Visos pasaulio ugnys yra tokios.
Ir tai galėtų būti nekintanti žinia.
Todėl labai svarbu iš kur matai.

***

Manęs nėra, o ką jau kalbėti apie stalą ir
lentutę, kurios net ir aš nematau, tam
jog ji liudytų mus esant.

***

Aš jaučiu šaltį.
Ir tai yra stipri savasties realizacija.
Neslėpsiu, jog dabar labai labai ieškau būties ženklų.

***

Yra žmogus,
Jis lyg „mirtingumo įrodymus parašė“
ir to užtenka.

***

Aš kėliau įvairaus tipo klausimus,
dėl to kas esu aš ir kas yra mano lėlės,
kurias sau prisiskyriau.

***

Tad šviesa.
Ji arba apšviečia, arba tau lieka neblyiai šalti.
Bet pas mus gi šviesos sočiai.

***

Esmė manau tame, kad mes žinojome apie būtį,
ir liudininkų netrūko, įskaitant visas visas medijas.
Daugiau problemų matau, tame, jog mes neįsileidžiam.

Neįsileidžiam. Čia, taip, aš, arti, kad liudytų, to kas liudija būtį.
Man šlykštu yra gyvenimas. Ir šleikštulyje aš randu grožio.
Aš žiūriu neatsargiu atstumu į tai kas pūva ir pelija,

aš sudeginu arba leidžiu iširti,
paverčiu dūmais, išlaisvinu dingti
pro atvirą langą.

***

Ką apšviečia dvi saulės mano kambaryje, tai yra liudijimai,
kurie nėra tiems kurie liudija. Ką daryti? Ar būti kitur?
Ar paslėpti žymes, jog esi žmogus? Kaip paslėpti, tą tą tą kvapą?

***

Aš sakau, kad žmogus žmogų atstumia, nes vienas kitam
išsiduoda tuo gyvasties dvoku, ta nuodėme, kad mes privalome čia suktis,
Ir neduok Dieve! Ir čia kalba apie patį paprasčiausią susidūrimą gatvėje.

Ėjimą per perėję ir suvokimą, kad ten už vairo, spaudžiantis stabdį -
yra gyvas ir galvoja. Jis galvoja apie tave ir kritiškai kaip ir pats tu ardo, tavo žmogišką gyvasties dvoką.

Tu pasineri į vonią, išmeti visus savo daiktus ir pasikeiti į skaičius soc medijų profilio vardą. Ir tu vistiek vistiek vis dar čia.
Mano išgalvoti veikėjai svarsto ar verta būtų jiems būti.

O aš irgi svarstau, jie ar aš. Nes jie tai ne aš, o jeigu jie - tai ne aš.
Va čia, per saugų langą, kur gali užuosti, bet tikrai neužsikrėsi.
Tačiau, spaudžiu išsaugoti.

***

144410222021

***

Tai yra paveikslas, kuriame ant stalo yra peleninė,
puodelis kavos ir lentutė.
Kėdės nėra, nes manęs ten irgi nebus, tad nebus.

Ir kambarys turi žydras grindis, nes jomis nereikia vaikščioti,
nereikia, nes tai paveikslas, todėl ir nebus, kam atėjus, reiks pamatyti
langą. Todėl ir lango nėra, nes nėra ko eiti prie stalo, nėra ko melstis lentutei paveiksle, nes tai tik lentutės ženklas, ne pati lentutė.

Nes ten kur lentutė - esu ir aš. čia ir dabar ir aš meldžiuosi,
bet jeigu tu prie paveikslo, o tu prie paveikslo, tai nesimelsk,
nei langui nei lentutei,

nes prieš tave esti tik ekranas ekrane, apstatytas ekranais ir tolumoje groja muzika.
Muziką išsirink pats, tačiau, ekrane esu aš, čia šalia lentutės, šalia visų lentučių ir galiu liudyti, jog yra šalta.


***

144810222021

***

Tai paveikslas apie paveikslą.
ir jame yra tiek daug ko nereikia atversti,
tai kas perdaug privatu ir ne tau.

Bet laikas yra toks, kai rodos,
mes turime teisę atversti kiekvieną pandorą,
ir tik taip rasime atsakymą į tai kas būti žmogumi,

kas pelnyti savąjį vardą.
Aš išjungiu lempą kambaryje, bet paveikslas vis dar šviečia.
Aš nebeesu, bet yra stalas paveiksle,

ir ekrane sustingo tai,
kas seniai seniai pamiršta
ir paleista.

*

145010222021