Pagal mokslą

Nežinau kaip jums, bet man astrologija – tai mokslų mokslas. Žinių gauni apie viską. Tai vadovas gyventi, valgyti, mylėtis, užmegzti naudingas pažintis, lipti karjeros laiptais ir tt.

Anądien sėdžiu prie tualeto, neduok Dieve pajudėti, sukrutėti – kelnaites  pristumsiu... Ir nėra ko čia juoktis, kaip dabar mano vyras daro. Negaliu aš be horoskopo instrukcijos nusilengvinti ne toje mėnulio fazėje – nesiseks.

Nepamanykit, aš dar ir tais senais – sovietiniais  laikais žinojau kaip valgyti, kaip virti, kokių proporcijų laikytis. Prisimenu, kaip siusdavo pardavėjos, kai aš jų paprašydavau atpjauti 100 gramų kumpio iš vakar prieš mėnulio tekėjimą papjauto paršėko kūno. Ir nieko, murmėdavo, bet sverdavo. Aišku, nežinia ką – nesukontroliuosi. Klaikūs laikai buvo, pasakysiu, į visą nuostabų astrologijos mokslą visiems buvo tik nusispjauti.

Mano vyras – tai nevala iš viso. Jo, pavyzdžiui, visai nedomina – koks vandens ir kruopų santykis sriuboje ir, kad indą su garuojančiu maistu reikia nešti į valgomąjį atbulai, nes gali staigiai maistas prarūgti. Jam kas – svarbu, kad tik daugiau mėsos, kad tik sriuba būtų tirštesnė. Kaip paršas, atsiprašant, nepalauks nei minutės, kada ateis palankiausias valgyti laikas. Rėkia, kaip slibinas iš darbo atėjęs, jeigu aš jam dar  kelias valandas valgyti neatnešu. Negaliu  greičiau – aš galvą su samčiu verčiau persiskelsiu, negu savo mokslo principus išduosiu.

Tegul jau geriau jis pas svetimas vaikšto – kuilys nudvasėjęs ir nelaimėlis. Aš jo tenkinti, kada nepalankus laikas mylėtis, nesiruošiu. Ką, aš žudikė dvasinė sau kokia, ar kas?..

Ir iš viso, kai jis kuo nors nepatenkintas, ima riaumoti kaip žvėris, aš jam primenu, kad yra toks stebuklingas žodis, “prašau”. Tai jis man atsako – jog tavęs neprisiprašysi ir siūlo (kol kas tik siūlo) į ausį. Tai kas tada gali paneigti, kad ir šiandieninio horoskopo teisingumą – juk pranašauja mano ženklui šoką. Štai ir guliu visa šoko, streso apimta. Nežinau, kaip reikės iki vakaro ir susitaikyti su juo? Juk vakarui išpranašauta šeimyniniai džiaugsmai ir meilės malonumai. O dabar iki vakaro – tai viskas: šokas ir stresas, ir visos stichinės nelaimės  kartu.

Nesuprantu aš tų savo kaimynių – viskas joms negerai, neįdomu, nuobodu. Plepa atsisėdę ant suoliuko nuo ryto iki vakaro. Visas nuostabus žvaigždžių pasaulis, atrodytų, joms neegzistuoja. Dvasios ubagės, lervos, lašinių prisėdė ne toje Marso planetos fazėje, daugiau nieko. Dar jos, matai mane apkalba. Paklausite – iš kur žinau? Veneros padėtis danguje rodo. Apkalba apkalba – ir ne tik mane. Nors man vienodai rodo. Nepriaugę jos iki manęs – dvasios ubagės tuščiavidurės.

Man gyventi tikrai nenuobodu. Net plaukai šiaušiasi, kaip įdomu. Kad ir šiandien eisiu vakare į seansą prie žvakių – reikia dukterėčią apvesdinti. Žvaigždės palankios. Gali pasirodyti jos išrinktasis... Tegul jis tik pasirodo, nesvarbu kur, nors ir Afrikoj... Mes jį rasim... ir apvesdinsim, galite būti ramūs. Nevalia kitaip, jeigu žvaigždės lemia. Taip kad man, mielosios ponios, pasakysiu – gyventi visai nenuobodu. Net ir tas kuilys, mano vyras, neišmuš  iš vėžių. Juolab, kad ir su juo šiandien neišvengiami meilės džiaugsmai ir žaismai.