Amoralumas, abejingumas ir laisvė

Apie amoralumą, abejingumą ir laisvę tiek, kiek netingiu.

Kirilovas sako: „Jei Dievo nėra, tai aš Dievas. <... > Jeigu Dievas yra, tai visa valia Jo, ir Jo valia aš nieko negaliu. Jeigu Dievo nėra, tai visa valia mano, ir aš turiu parodyti savivalę. “ Šio Dostojevskio romano „Demonai“ veikėjo „dievybės atributas – Savivalė“. Antai Kamiu „Sizifo mite“, skyrelyje „Kirilovas“, taip pat pateikia panašią mintį: „Egzistencija yra melas, arba ji amžina. “ Abi tezės teigia du variantus: žmogus yra aukščiausia būtybė (aklasis humanizmas) arba viskas „yra melas“, o žmogus – tik akmenėlis, įstrigęs tarp dievybės kojų pirštų. Skamba kiek beviltiškai, tiesa? Deja. Šiame rašinyje pasirenku vieną pusę: žmogus nėra laisvas.

„Neturiu teisės į savižudybę. Esu savos moralės kalinys. “ – teigiu aš; šiuo atveju moralė yra tapati Dievui, prigimčiai ar bet kam, kas nusako žmogaus esmę. Savižudybė teigia tiek amoralumą (Dievo atžvilgiu), tiek abejingumą (gyvenimo atžvilgiu), tiek laisvę (abiejų minėtųjų – Dievo ir būties – atžvilgiu). Atimti sau gyvybę reiškia paneigti visa, ką trumparegis žmogus puoselėja ir saugo, atsikratyti moralinių prietarų. Kirilovo žodžiai šią mintį puikiai apibendrina (nors, iš pagarbos rašytojui, turiu sakyti: „Pastarieji sakiniai buvo šios minties interpretacija. “): „Aš žudausi norėdamas parodyti nepaklusnumą ir savo naująją baisią laisvę. “ Tikiu, jau suprantama, kad šiame kontekste aprašoma laisvė – laisvė nuo moralės. Išties sunku įsivaizduoti laisvą, dieviškai abejingą žmogų, kuris nemato ir nevertina daiktų šviesiojoje vertybių karalystėje. Ši mintis perša ir kitą: moralei nelemta įminti tikrosios daiktų esmės, nes tą gali padaryti tik „dieviškas žvilgsnis“ – bent jau taip sakė Arvydas Šliogeris. Taigi sąsajos tarp laisvės, dieviškumo ir amoralumo yra aiškios: žmogus nelaisvas, nes laisvas žmogus virsta Dievu (gal tiksliau antžmogiu), o Dievas iš esmės yra amoralus savo abejingumu vertybėms.

Pasiekti visas tris būsenas vienu metu yra neįmanoma. Tačiau paskirai jas pajusti galima. O suderinti pavyks nebent abejingumą su amoralumu, nors abejingumas turės pasireikšti pirmas, ir abejingumą su laisve. Apie tai vėliau. Dabar – apie amoralumą. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jis, remiantis ankstesniais samprotavimais, taip pat įrodo žmogaus laisvę. Tačiau tai netiesa. Aiškinimąsi, kas yra moralė, galbūt paliksiu kitam kartui, tačiau verta paminėti vieną jos apibrėžimo dalį: kartu su morale egzistuoja amoralumas. Logiška, kad amoralumas negali egzistuoti be moralės (kaip egzistuoja laisvė), nors tai tampa aišku jau etimologiškai lyginant šiuos du žodžius. Kadangi laisvės apibrėžimas kol kas yra „nepriklausymas nuo jokio tikslo ar idėjos“, amoralumas tegali įrodyti laisvę nuo esamos moralės, tačiau ne nuo moralės ar Dievo kaip transcendentinės idėjos. Jis tėra maištas prieš dabartį. Žmogaus amoralumas būtinai bus angažuotas, o tasai angažuotumas paneigs absoliučiosios laisvės idėją. Maištautojas visada turės kažkokį subjektyvų tikslą.

Čia pereiname į aukštesnį lygmenį, kuriame tikslo nėra, – abejingumą. Taigi, kaip minėjau, pastarąjį galima lengvai suderinti su amoralumu: abejingumas ir yra amoralus. Čia ilgesniam laikui apsistoti nei nereikia. Abejingumas įdomiai apsireiškia pritaikant jį klausimams (jų idėjai), mat klausimą sudaro ne tik pats sakinys su klaustuku gale ir atsakymas, bet ir priežastis. Neįmanoma užduoti klausimo be priežasties, nes klausdamas žmogus būtinai kažko siekia. Pavyzdžiui, amoralusis (tuo, kad nesilaiko moralės, bet jai aktyviai nesipriešina) klausimus gali uždavinėti tikėdamasis įrodyti savo iliuzinį moralumą tik tam, kad ramiai gyventų. Tokiam žmogui visai nerūpės kito savijauta, jis nejus jokios empatijos, tačiau vis tiek paklaus „Kaip sekasi? “ ar „Ką šiandien veikei? “ tam, kad visuomenėje būtų laikomas „normaliu“. Abejingasis neklausinės, nes jo apibrėžimas toks: jis yra abejingas ne tik moralumui, bet ir amoralumui. Paprastais žodžiais, jam nerūpi niekas: nei blogis, nei gėris. Jis yra nei karštas, nei šaltas, o tik drungnas – todėl Jėzus abejingąjį išspjauna. Išspjauna ir visa visuomenė. Prisiminkime, kas nutiko Kamiu „Svetimo“ veikėjui Merso – „moraliniam iškrypėliui“, ponui Antikristui. Taigi, vangiai paaiškinome amoralumą, jo santykį su abejingumu ir patį abejingumą. Lieka pastarojo santykis su laisve ir pati laisvė.

Logika sako, kad abejingumas teigia laisvę (prisiminkime jos apibrėžimą). Deja, ne viskas taip paprasta. Žmogus nebus laisvas tol, kol savo laisvės nesuvoks, kadangi tik suvokęs mokės ja naudotis (naudojimasis lygus pačiai laisvei). Tačiau abejingajam laisvė, kaip ir absoliučiai visa kita, nerūpės, jis jos nesieks. Visiškas sielos atšalimas, o gal ir jos pasišalinimas, nuneigia bet kokį troškimą, bet kokią ambiciją. Todėl abejingas vergas galės suvokti savo padėtį visuotinės moralės atžvilgiu, galės subjektyviai įvertinti fizinius poreikius ir padaryti išvadas, tačiau, būdamas moraliai laisvas, jis laisvės kartu ir neturės, nes jai reikšmės neteigs. O gal aš mąstau per siauriai? Gal pastarasis samprotavimas veda į paradoksą, nes žmogus, atsisakydamas dieviškosios laisvės, nukerta absoliučiai visus saitus su bet kokia aukštesne transcendentine idėja ir jos apčiuopiamumu, reiškia, tampa nepriklausomas ir nuo jų? Nors tai skamba keistai: tarkim, moraliam žmogui vertybinė laisvė nepasiekiama, todėl, suprantama, jis yra nelaisvas, tačiau vergas, atsisakęs absoliučiosios laisvės, yra toje pačioje pozicijoje, kaip ir pirmasis žmogus, tačiau – laisvas. Kaip ir sakiau – paradoksas. Vienintelė šios pastraipos išvada: toks žmogus laisvės nepasieks, nes ji atgyja tik abejingume, bet pats abejingumas nurodo į laisvės atsisakymą.

Paskutinysis klausimas - laisvės. Kadangi jau išsiaiškinome, kaip žmogus gali paskirai būti amoralus ir abejingas, verta panagrinėti, kokia laisvė jam prieinama. O atsakymas yra paprastas, nors ir žeminantis žmogų-Dievą: iliuzijos migla. Visų pirma žmonės, tikintys savąja laisve, mąsto apie buitinę laisvę – žemiausio lygmens laisvę: noriu, einu į mokyklą, nenoriu – neinu (nors ir nežymiai priešinantis mus baudžia sąžinė). Bet pakilus į dvasinį lygmenį, atrandame religijų žadamą atlygį. Jį Nyčė įkūnija iliuzinės daiktų tvarkos simboliu, minimu knygoje „Anapus gėrio ir blogio: ateities filosofijos preliudija“: „Turbūt labiausiai vertas pagarbos krikščionybės ir budizmo bruožas yra menas netgi žemiausią ir niekingiausią žmogų išmokyti savo dievobaimingumu kilti aukštyn, iliuzinės daiktų tvarkos laiptais ir taip išlikti patenkintam tikrąja tvarka, dėl kurios jo gyvenimas yra gana rūstus, - bet būtent to rūstumo ir reikia! ” Tol, kol tikintysis (ar sapnuojantysis gražų sapną, jei kalbame poetiškai) tiki savo tikslu, ilgalaike pastangų ir žeminimosi verte, tiki ir moraliai aukšta padėtimi. Toks žmogus yra tarsi žiurkėnas ratelyje, iš kurio išlipti negali, todėl privalo save įtikinti, kad „pats to nori“. Jis tą iliuzinį ratelį vadina laisve, nes kito pasirinkimo tiesiog neturi.

Taigi, logika sako, kad Kirilovas buvo teisus. Turiu pripažinti, mažai tikiu tuo, ką parašiau, nors tai ir yra „kruvina matematika“. Šiuo atžvilgiu panašėju į Nikolajų Stavroginą. Jam Šatovas sako: „Argi ne jūs man kalbėjote, kad jeigu jums matematiškai įrodytų, jog tiesa ne Kristuje, geriau sutiktumėte pasilikti su Kristumi, negu su tiesa? “ Taip, sutikčiau. Amoralumas man – sapnas, kurio išpildyti niekada neišdrįsčiau. Abejingumas – būsena, kurios niekada nepasieksiu, nes aš – „savos moralės kalinys. “ O laisvė? Turiu pripažinti, esu tvirtai įsikibęs į buitinę laisvę, kuria tenkinuosi, į iliuziją.