nuo klevo

aš apstulbus nuo klevo švytėjimo
prie atverto lango į rudenį nes
vejuosi paukščius
susivėlinus
nes miškai sunokino jau
spanguoles


koks garsus šiąnakt vėjo šiurenimas
koks gilus
ryto skliautas mėlynas
atidėkim kalbas asmenines
nes skubu į vasaros
vėlines


nes uždegti skubu ne žvakę bet 
laužą jūroj
lyg kelrodį švyturį
kas pasakė rudenys nekvepia
kas giesmių neišgirsta
vyturio


kam ruduo tik graudus paminklas
išgiedotos rytinės rarotos
aš vejuos
liepsneles spalvingas
kur nuo medžio nutrūksta
šakoto


jos man kalba laiškais amžinatilsio
juk tarp mūsų tos ribos
taip plonos
rodos liesiu ranka ir nusvilsiu
taip apstulbau
nuo klevo raudono aš