Paveikslai ir eilėraščiai. Etiudas

Paveikslus įmanoma įsiminti iki smulkiausių detalių.
Eilėraščius lengva išmokti atmintinai.
Paveikslams ant sienų gerai, gali stovėt ant grindų,
juos galima išnuomoti parodoms, užsidirbti aukcionuose
parduodant, jie gali keliauti iš rankų į rankas, nuo vinies
ant vinies, iš erdvių į erdves,
tūnoti saugyklose, apdraustais būt sumom su daug nulių.
Eilėraščius galima sukabint ant vienatvės kolonų
jiems nereikia teisingojo apšvietimo,
prieblanda gimdo jų šešėlius gražiausiai,
neapsimoka jų vogti, vieną ir tą patį visam laikui
turėt gali norinčių neribotai,

paveikslų turėjimu lengva puikuotis, priblokšti
juose sustingdytu netikėtu laiko kampu,
šaipymusi iš paviršių, pagarba judesiui,
paveikslai moka išdresiruoti matymus, bet
juose taip dažnai nėra poezijos,
kad eilėraščiai pamiršo
sustoti veidrodinio atsako seriale.

Eilėraščius galima skaityti balsu arba mintimis.
Paveikslus tik matyti.
Eilėraščiai nedresiruoja, jie ugdo nuojautų įgūdžius.
Eilėraštį galima išversti į kitą kalbą, paveikslą įrėminti
brangesniu už paveikslą rėmu arba padengti
stiklu, veidrodžiu būti trokštančiu,
eilėraštį galima dengti muzika
ir jie abu padvigubėja,
tada skamba akliems ir kurtiesiems.
Kaip ir dera vaizdams.