Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt septintųjų pavasarį Sofijos laukė pirmasis šokių konkursas. Ruoštis jam buvo labai rimta, jaudinanti ir kupina įspūdžių patirtis. Kad ir kiek dar konkursų ir kitokio pobūdžio pasirodymų jos gyvenime lauks, Sofija niekada nepamirš to pirmojo karto ant parketinės šokių arenos, apsuptos žiūrovų minios. Ji buvo maža, tačiau kupina begalinio ryžto. Tada jai buvo beveik šešeri. Buvo graži, šilta gegužės diena. Ir jau tada Sofija žinojo, jog yra talentinga šokėja, kuriai minia plos. Kai kurie žiūrovai gal net – atsistoję. Ji nebijojo. Sofija tryško pasitikėjimu savimi ir, šiek tiek vyresniu, septynmečiu savo partneriu Adolfu, nes žinojo, jog abu yra puikūs šokėjai. Šokis, kurį jie turėjo atlikti, jau buvo spėjęs įaugti abiems į kraują. Jie negalėjo suklysti. Sofijos bateliai buvo patogūs, suknelė – nuostabi, pasiūta kaip tik jai. Tačiau ji nebuvo geltona. Sofija manė, jog geltoną spalvą reikėtų pasilikti ateičiai, ypatingesniems, didingesniems ir reikšmingesniems pasirodymams. Šįkart jos suknelė – iš švelniai rožinės spalvos aksomo, puošta sidabro spalvos blizgučiais. Smulkų jos veidelį puošia makiažas. Jis reikalingas tam, kad veidas atrodytų ryškus ir būtų gerai matomas visiems, net toliausiai sėdintiems, žiūrovams. Tai Sofijai buvo paaiškinusi jos vadovė Fausta. Ryškiam ir apskritai bet kokiam makiažui aršiai prieštaravo Veronika. Tačiau, kuo toliau, tuo mamos nuomonė Sofijai reiškė mažiau. Mama jos niekada nepalaikydavo, nesididžiuodavo, nesidžiaugdavo dėl jos. O štai priekabių ieškodavo dažnai. Taigi, kokia prasmė būtų įsiklausyti į jos žodžius? Dar blogiau – atsisakyti makiažo, kuris puošia ir kitų šokėjų veidus? Stovėdama už šokių arenos tvorelės Sofija akimis ilgokai ieško tarp žiūrovų sėdinčių savo šeimos narių. Pagaliau suradusi ir pamačiusi mamą, ji dar labiau išsitiesia, pakelia galvą ir mintyse net užriečia nosį. Šiandien ji ketina šokti taip, kad jos bateliai rūks nuo greitų ir karštų, žadą atimančių, sukinių ir šuoliukų.
Į renginių areną, kurioje vyko Sofijos šokių konkursas, buvo susirinkusi visa jos šeima. Buvo atvykę ir seneliai – Veronikos tėvai. Tai buvo tikrai svarbi diena. Šokiams prasidėjus visų Sofijos artimųjų emocijos skyrėsi kaip diena ir naktis. Tomas, be abejo, džiaugėsi. Jis taip didžiavosi savo Sofija, jog pačiu laiku nusibraukė iš džiaugsmo beišriedančią ašarą. Seneliai buvo mažiau emocingi, tačiau jie abu plojo ir šypsojosi, kas taip pat buvo puiku. Samanta stebėjo Sofiją su nerimu. Ji meldėsi, kad Sofija nepargriūtų, kad tik nieko blogo nenutiktų jos partneriui, kad nenutiktų nieko, kas galėtų sugadinti konkursą. Veronikos širdyje siautė dviprasmiški jausmai. Ji matė, jog jos dukra atrodo gražiai ir yra laiminga. Ji šoka taip puikiai, jog tikrai gali būti, kad vieną dieną šokiai taps rimta veikla jos gyvenime. Galbūt ji taps net profesionale. Viskas galėtų būti gerai... Viskas ir būtų gerai, jei tai būtų ne sportiniai šokiai, o baletas ir... Jei tai būtų ne Sofija, o, pavyzdžiui, Marija. Taip, tokiu deriniu Veronika tikrai būtų patenkinta labiau. Marija jau nuo mažens turėjo vieną išskirtinį sugebėjimą. Ji sugebėjo tarsi žongliruoti emocijomis. Ji jautė ko kiekvienam žmogui reikia ir mokėjo pataikyti tiksliai į kiekvieno širdį. Dėl to jai geriausiai sekėsi sutarti su mama. Ji instinktyviai jautė ko mamai trūksta, ką ji nori girdėti ir matyti, kada ji nori būti pakalbinta, o kada – pabūti viena. Ji žinojo ir kaip įtikti tėčiui, tačiau nenorėjo jam įtikti. Marija suprato, jog jų šeimoje paskutinis žodis visada priklauso mamai. Ji žinojo ir kaip būtų galima sutarti su seserimis, tačiau to irgi nenorėjo. Seserys Marijos akyse pamažu virto konkurentėmis. Sofijai šokant Marija stebėjo jos batelius. Nors tie bateliai buvo specifiniai, skirti tik profesionaliems šokiams, Marijai jie patiko. Ji norėjo, kad tokie bateliai puoštų jos kojas.
- Mama, ar galėsi kada nors nupirkti man tokius batelius, su kokiais šoka Sofija?
- Kam tau jie, vaikeli? – Abejingai paklausė Veronika.
- Ar tau niekada nebuvo taip, jog labai labai ko nors užsinorėtum? Ir norėtum to daikto net, jei ir žinotum, kad jis nebus labai naudingas? – Paklausė Marija.
- Aišku buvo. – atsakė Veronika.
- Tada nupirk man juos.
- Gerai, katinėli. Pagalvosime. – Išsiblaškiusi atsakė Veronika.
Samanta, išgirdusi apie naują Marijos įgeidį, tik pervertė akis. Ką dar toji įkyruolė išgalvos? Tėvai ir taip jai visko perka kur kas daugiau, nei jai ir Sofijai. Marija turi kur kas daugiau ir daug šaunesnių drabužių, batų, daiktų, pagaliau – žaislų. Ir kodėl? Samanta manė, jog todėl, kad mokėjo įsiteikti mamai. Marija niekada nebūna nuoširdi, niekada nereiškia savo nuomonės, jei tai neduoda jokios naudos, nepriešginiauja mamai. Mama Mariją myli būtent už tai – už visišką nuolankumą. Samantai tai neatrodė teisinga. Tačiau Samanta apskritai nemanė, jog šeimoje kas nors turėtų būti teisinga. Ji galvojo, jog šeimose, kuriose auga daugiau, nei vienas, vaikas, kitaip ir būti negali. Samanta mąstė objektyviai. Ji manė, jog, jei viskas būtų teisinga, labiausiai lepinama jų šeimoje turėtų būti Sofija. Ji - miela, mandagi, linksma, švelni. Ji niekada su niekuo nesipyksta, nieko neprovokuoja. Sofija gali būti puiki draugė bet kam, kas tik nori su ja draugauti. Maža to, ji vienintelė iš visų trijų seserų nuo visai mažų savo dienų siekia gyvenime kažko daugiau. Ji vienintelė yra drąsi, ryžtinga ir turi pakankamai valios tam, kad sektų paskui savo svajonę. Sofija tikrai yra verta palaikymo. Ją būtų verta skatinti kasdien. Tačiau labiausiai lepinama yra ne ji, o Marija. Marijos lepinti Samanta nematė prasmės. Ši sesuo priminė jai kiaurą puodą. Kuo daugiau jai buvo duodama, tuo daugiau ji prašė. Apie save Samanta galvojo mažai. Širdyje ji jautė, jog yra labiau, negu seserys, panaši į mamą. Ir ji suprato, kodėl mama taip myli Mariją. Už tą, nors ir nenuoširdžią, tačiau ryškiai demonstruojamą meilę ir pagarbą. Samantai ir pačiai šito trūko. Viduje ji nuolat save niekino ir laikė tiesiog neverta sulaukti kokios nors sėkmės gyvenime. Ir, nors šito ji niekada neprašė, tačiau visada troško išgirsti palaikymo, paskatinimo ir įvertinimo žodžių iš kieno nors lūpų.
Šokių konkursas baigiasi dideliu džiaugsmu, ovacijomis, fanfaromis, konfeti lietumi. Sofijai ir jos šokių partneriui Adolfui pasisekė. Jie užėmė trečią vietą ir gavo apdovanojimą, kuris tapo dar vienu trofėjumi šokių klubo apdovanojimų galerijoje. Sofijos širdis dega. Dega ir mažos, bet apsukrios, jos kojytės. Baigusi šokti ji net pakšteli Adolfą į skruostą. Emocijų - tiek daug, jog išėjus iš arenos ji ima šokinėti iš džiaugsmo. Būtent todėl ir tada, ir visą gyvenimą, Sofija taip mylės šokius – juose niekada netrūks emocijų, įspūdžių, tobulų laimės ir pilnatvės akimirkų. Būtent tokios akimirkos daro gyvenimą prašmatnia vieta sieloms egzistuoti. Vis dar emocijų sūkuryje Sofija persirengia, atsisveikina su savo kolegomis ir, kartu su šeima, išvažiuoja namo senelio minivenu. Ją truputėlį nuliūdina tai, kad visą kelią namiškiai kalba įvairiomis kitomis temomis, lyg ką tik praūžęs konkursas nebūtų toks jau svarbus įvykis. Tiesa, ji nesijaučia pernelyg nustebusi tokia reakcija.
Vos sugrįžus namo, visi užsiima savais reikalais. Šeštadienis. Mama imasi tvarkyti namus, tėtis prisėda prie seno bulvių tarkavimo aparato, ketindamas jį taisyti. Samanta skaito knygą, Sofija prisėda pažaisti prie lėlių namo, kuris šiaip jau buvo Kalėdų dovana Marijai, tačiau jai jau – nebereikalingas. Marija tęsia rankdarbį, kurį gamino iki šiol. Nerimas vąšeliu buvo naujas jos atradimas. Netikėtai, pabodus nerti, Marija ima raustis po Sofijos daiktus. Ištraukusi iš jos kuprinės šokių batelius, ji prisideda juos prie savo kojos. Tada pabando į juos įkišti koją. Žinoma, bateliai jai - per maži. Sofija, pamačiusi, jog Marija bando pasimatuoti jos batelį, paprašo padėti jį į vietą. Sofija saugojo savo šokių drabužius ir batelius labiau, nei akis. Jai nepatikdavo, kai juos kas nors liesdavo. Ji susinervindavo netgi tada, kai mama paimdavo drabužius skalbimui.
- Padėk batelius į vietą. – Pasakė Sofija.
- Aš noriu juos pasimatuoti. – Abejingai atsakė Marija.
Viskas įvyksta akimirksniu. Sofija prieina ir išplėšia iš Marijos rankų batelius. Ji ketina tiesiog pasidėti juos į vietą, bet nesusilaiko. Ji gana grubiai papriekaištauja Marijai ir uždraudžia dar kada nors imti jos daiktus. Marija, nieko nelaukusi, pasiskundžia mamai. O Veronika, kaip ir daug kartų prieš tai, gerokai perlenkia lazdą.
- Gal tie bateliai auksiniai? Kas tau yra? Dėl kažkokių batelių pykstiesi su sese? Tie šokiai išvarys tave iš proto. Tampi nepakenčiama! Jautiesi pranašesnė už savo seseris tik todėl, kad lankai šokius? Šokti gali bet kas. Tik ne visi nori.
Veronikai tęsti nebeleidžia Tomas. Jis šiurkščiai paima ją už rankos ir liepia eiti į virtuvę, palikus dukras kambaryje. Be abejo, jis ketina pasakyti Veronikai kažką pikto. Sofijai - labai smalsu, tiesiog būtina išgirsti ką tėtis pasakys mamai apie šokius, todėl, po kelių akimirkų, ji nutipena prie virtuvės durų. Randa jas uždarytas, tačiau tėvų balsai - tokie garsūs, jog nereikia nė glausti prie durų ausies. Sofija gerai išgirsta paskutinius mamos žodžius, po kurių stoja mirtina tyla.
- Tai yra gražu? Trumpa suknelė, išdažytas veidas, šukuosena, kuri tiktų suaugusiai moteriai? Tame konkurse ji atrodė ne kaip smilgelė, o kaip jauna prostitutė.
Sofija nežino ką reiškia žodis „prostitutė“. To žodžio reikšmės nesupranta jos protas, tačiau nujaučia širdis. Ji suvokia, jog mama pavadino ją labai negražiai, žeminančiai. Kilus ginčui dėl paprastų batelių, gimsta dar vienas iš daugelio dalykų, kurio Sofija mamai niekada neatleis – didžiulė ir amžina mamos nepagarba Sofijos talentui.
2021-09-28 10:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-02 09:19
Atėja
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-09-29 08:06
Bildukė
Ponas gogo, nerašykite čia daugiau. Jūsų komentarai - grynas spam'as, jie nieko naudingo man neduoda ir yra tiesiog neįdomūs. Komentuokite kitų darbus arba dar geriau - rašykite, jeigu čia jau esate, nes paskaičius Jūsų kūrybą net nėra ką komentuoti. Nei gero, nei blogo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-09-28 22:16
gogo
ryžtingo pobūdžio šešiametė? hmmm...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-09-28 12:38
moteris_vovere
Pati puikių minčių turi, gal dar net nesuvoki :) Man šitą ištrauką kraujas virė, kaip gerai perduotas motinos pavydas, sesių vaidmenys ir šokių reikšmė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-09-28 12:15
Bildukė
Oho. Labai ačiū, labai gražiai parašėte. Neplagijuosiu tokių gražių minčių :D bet būtinai papildysiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-09-28 12:09
moteris_vovere
Ką parodyti norėta, suprantu. Bet juk net jei tai būtų atskiras skyrius ar tiesiog dalis istorijoje - turi turėti kažkokį išrišimą, mini kulminaciją, bent aš taip manau - ne vien konstatavimą, ką ir taip supranta skaitytojas, bet ir kažką, kas stabtelėjus priverčia toliau fantaziją siautėti :)

Kad ir galėtų Sofija pakreipti žvilgsnį į sesės numestus batelius, pamatyti, kad jie įplyšę, specialiai apsirengti šokių suknelę, apsiauti tuos batelius ir demonstratyviai nueiti į virtuvę ar svetainę siūtis to įplyšusio batelio. Tai turėtų daryti mama, bet Sofija pati savimi pradeda rūpintis. Ir baigti tuo paveikslu – šeštadienio saulė dar niekad taip nekaitino Sofijos pakaušio – tvinksinčio, nuo neatpažintos pergalės ir kartėlio saldybės, rodos, svaigo galva, bet jos siūlės ėjo tiesiai.


Gal kiti ką kitą pasakys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-09-28 11:45
Bildukė
Šito skyriaus tikslas buvo tiesiog parodyti, kad mama žemina ir yra nusiteikusi nepalaikyti šokių veiklos. Nesvarbu kaip Sofijai besisektų ir ką ji bepasiektų. Manote, kad čia reikalinga kokia nors konkreti pabaiga?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-09-28 11:29
moteris_vovere
Na puikus siužetas, slaptos mintys, emocijos - uuuf, dar norisi skaityti. Tik pabaigos, rodos, nėra. Nežinau pati, kaip ją būtų galima pabaigti, tiesą pasakius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą