Dugnas (tęsinys)

Gyvenau vienas. Žmona mane pagiriotą iškraustė iš nuosavo namo į vieno kambario butą.  Su alkoholiku, kai jis geria, galima daug įvairios neteisybės ir aferų padaryti. Tai, ką padarė mano buvusi žmona, daugeliui mano likimo žmonių, galėjo būti netgi svajonė. Kaip malonu pagaliau nieko nebijoti, gyventi kaip nori, be jokių įsipareigojimų. Deja, alkoholizmas ne tokia liga, kad  be baimės tave paliktų.
Kitame name buvo aludė. Buvo žmonių, nieko nedirbančių, kurie ten sėdėdavo ištisas dienas. Ne kokia tai buvo kompaniją, turint pinigų jų reikėjo vengti. Aš beveik nedirbau. Mano darbas buvo atsitiktinis. Tą aludę uždarydavo 22 valandą, ir gana dažnai kompanijos patraukdavo gerti pas mane.

Vieną kartą pabudęs radau 15 personažų savo vieno kambario bute. Keli iš jų buvo įsirangę į mano lovą, kiti gulėjo visuose kampuose. Po to neradau batų, kojinių, vaistų, odekolono, netgi apatinių kelnių. Reikia tik įsivaizduoti kvapelį kurį jie paliko. Tai buvo mano likimo broliai. Negirdėjau, kad nors vienas iš jų būtų liovęsis gerti. Jeigu būtų nustoję būtų sensacija, būtų man pranešę.  Jeigu alkoholikas negeria – tai istorinis tos vietovės, kur jis gyvena, įvykis – tai stebuklas. Akivaizdu, kaip mažai žmonių Dievas pasirenka rodyti savo galybę alkoholikų tarpe. Sveikstantis alkoholikas turėtų labai džiaugtis. Juk jam antrą kartą padovanojamas gyvenimas. Koks bebūtų gyvenimas, jis geresnis už tą, kurį ką tik gyvenai. Džiaukis kiekviena pragyventa diena, kas benutiktų. Juk taip nedaug tau reikia.

Specialiai pasirinkau šį gėrimo epizodą. Jis buvo paskutinis ir pats baisiausias. Jau labai daug žinojau apie savo ligą, buvau susitaikęs su tuo, kad ja sergu. Jau lankiausi AA susirinkimuose. Ne viskas ten patiko. Atkritau, kaip sakoma. Nenoriu net prisiminti tos priežasties, dėl kurios vėl pradėjau gerti. Nelaiminga meilė labai jau nejauname amžiuje. Dabar net šypsausi rašydamas. Atrodo nereikšminga. Dabar nereikšminga, nes šalia kitų problemų, kurias išsprendžiau, kažkaip stebuklingai išsisprendė ir šį. Lengva dabar šypsotis. Mano draugai, AA nariai,  mano, kad tas atkrytis man buvo reikalingas. Reikalingas tam, kad dar kartą įsitinkinčiau – sergu.

Nepasakyčiau, kad jie būtų visai mane apleidę. Mes visuomet su didele viltimi laukiame sugrįžtančių  į mūsų tarpą atkritusių draugų. Ar mažai jų išėjo į amžinybę? Deja, negali žmogaus priversti, jeigu jis nenori, ar dar negali. Jeigu jis iš viso negali būti sąžiningas pats sau. Tokie negrįžta...

Visada prisimink savo paskutines pagirias. Tai viena iš pagrindinių mūsų elgesio taisyklių. Juk faktiškai žmogus labai lengvai pamiršta patirtą skausmą. Išrovė skaudamą dantį – po valandos jau pamiršta. Jau tiek metų,  turiu galimybę prisiminti savo paskutines pagirias..
Su šypsena prisimenu AA narių globą. Kur dabar tą jauna moteris Lina? Ji buvo dvigubai už mane jaunesnė. Lankė mūsų negausią AA grupę ir gyveno gretimame name. Kai pradedi gerti, niekuomet nežinai, su kuo baigsi, kas atsitiks? Kuo ilgiau geri, tuo įvairesnė darosi kompanija, neišvengiamai socialiniu požiūriu žemėjančia progresija. Nusprendžiau gerti tik su padoresniais, kurie nors neišeina apsivilkę mano rūbais, neapkrausto kišenių. Susidarė šilta kompanija, visi su problemomis: neišsiblaivantis daktaras, labai vertingas žmogus, prasigėręs vadovaujantis prekybos darbuotojas, depresuotas žemės ūkio specialistas ir aš. Kompanija maloni, inteligentiška – mano paskutiniai sugėrovai. Jau beveik baigiau pragerti paskutinius pinigus, gautus atsiskaitant su  dviem darbovietėm.

Pirmą kartą mano gyvenime vienos įstaigos direktorius manęs paprašė:
–    Būk geras, parašyk pareiškimą. Patikėk, aš tau jaučiu užuojautą ir draugiškumą, bet nebegaliu ilgiau tavęs laikyti. Tu mane kompromituoji. Daryk ką nors, nes baigsi liūdnai.

Aš dabar stebiuosi, kaip alkoholikai sugeba taip lengvabūdiškai elgtis? Į save reikia pasižiūrėti, prisiminti. Net ir tas pasakojimas man vaistas nuo mano ligos. Mano draugai elgėsi taip pat. Kompanija reikalinga. Reikalinga, kad pasiguostum, kad matytum – tu ne vienas toks, kartu mes išgyvensim. Išgyvensim ir gana linksmai. Košmarai jau neduodavo miegoti. Miegas būdavo trumpalaikis. Pabudęs vesdavau savo pajamų, išlaidų ir skolų balansą. Skolos neišvengiamai didėjo. Galėjau ir  butą pragerti, už jį nemokėjau  kokius 5 mėnesius.

Kaimynė Lina mane kartais aplankydavo, rasdavo visada šiltoje kompanijoje. Viena kartą atėjus griežtai liepė išsinešdinti sugėrovams. Prekybininkas bandė prieštarauti. Nežinau, iš kur pas ją atsirado drąsos: priėjo ir pažadėjo išmesti jį pro langą. Kažkada buvęs pirmo ryškumo miestelio gražuolis, sėdintis ant palangės, nejuokiais išsigando.
–    Kiek dar liko tavo pinigų?
–    Daugiau nei šimtas, –  atsakiau. Jos elgesys net man buvo netikėtas.
–    Detoksikuosime. Eik miegoti. Turi vaistų?
Vaistų turėjau, nes jau negalėjau be jų miegoti. Parūpindavo gerasis daktaras, kuris tuo metu dirbo.
–  Gerai, – pasakė Lina. –  Štai, išgerk dvi tabletes ir miegok.

Pinigus aš jai atidaviau. Ji žinojo, ko reikia nupirkti vaistinėje. Susitarėme, kad seselės nereiks samdyti, vakare lašelinę pastatys daktaras. Išgėriau aš tuos vaistus ir užmigau. Kai po maždaug keturių valandų pabudau, jau nebegalėjau pažinti savo buto. Jis buvo išplautas ir sutvarkytas, pro langą sklido gaivi vėsa. Atsikėlęs virtuvėje radau ant stalo valgyti. Maistas buvo pagamintas iš to, ką ji rado pas mane. Rado ji labai nedaug: truputį miltų ir aliejaus. Ant stalo  gulėjo cigarečių pakuotė, kelios tabletes ir raštelis: “Su daktaru susitariau, išgerk tabletes ir vėl eik miegoti. ” Aš taip ir padariau. Vakare jie mane pažadino, ant šviestuvo  pakabino lašelinę, daktaras pradūrė veną. Nepajutau kaip tas skystis subėgo į mano kūną. Palengvėjimas buvo didelis!..

Jau tiek metų nematau tos moters. Dėkingumą ir švelnius jausmus jai jaučiu ir dabar. Vėliau aš sutikau ne vieną, panašią į ją moterį, ne vieną, vyrą su kuriais dabar mane sieja ypatingi jausmai. Tai draugystės ir meilės ryšiai. Negaliu nemylėti ir nejausti draugiškumo žmonėms, kurie mane išgelbėjo, sugrąžino gyvenimo prasmę ir ramybę. Proto ligoniui alkoholikui tai labai daug. Pagrindinis jo turtas šioje žemėje. Visa kita tik priedas, kad gyventum.

Šiuo epizodu mano gėrimas nesibaigė. Gerti dar man buvo likę pora savaičių. Būtent tada, kai aš baigiau gerti, man būtų labai nepakenkus ta lašelinė.

Ką jus manote, kita diena aš buvau beveik sveikas ir žvalus, planavau kažką veikti. Yra kažkoks ydingas dėsningumas: kai nori negerti – visuomet atsiras proga. Kitą dieną atėjo tas pats daktaras baisiai susijaudinęs. Jo žmona užkūrė baisią pirtį. Anksčiau ji mus vadino žydraisiais, dabar sumąstė, kad mes turime vieną panelę ir kartu ištvirkaujame. Išvakarėse jis pametė savo ikimokyklinį  vaiką. Vaiką, kaip vėliau paaiškėjo, buvo priglaudusi kaimynė. Žmogui stresas, vaistai vieni, reikia padėti kentėti. Vėl susibūrė šilta kompanija. Beveik dvi savaites tesėsi balius. Nebeliko nei pinigų, nei šiaip kokių nors resursų. Pradėjome gerti įvairius vaistus. Nežinau kaip, bet daktariukas gaudavo visokių: kvepiančių, spirituotų ir labai brangių. Paskutinis alkoholinis gėrimas, kurį aš gėriau buvo Bitnerio balzamas. Dviese išgėrėme tris butelius.

Gerti tą skystį buvo nežmoniškai šlykštu. Pirmus stikliukus visada išvemdavai. Vėliau jau eidavo, neužsikirsdavo. Siaubingos buvo pagirios. Šiaip ne taip neturėdamas nei cento kišenėje nuėjau į aludę. Pirmą kartą aš ten ėjau ne gerti, o paskambinti. Taip ir nesugebėjau savo namuose pasijungti telefono. Paskambinau savo draugui Zenonui.
Padėk, –  pasakiau. – Noriu važiuoti gydytis.

Sunku būtų neįvertinti to, ką jis man padarė. Įtikino mano buvusią žmoną, kad duotų pinigų gydymui, kas, beje, buvo nelengva. Susitarė, kad mane priimtų gydytis po kelių dienų. Žinau, dabar taip padaryti beveik neįmanoma. Dvi dienas aš buvau jo prižiūrimas. Nakčiai jis mane užrakindavo. Kai kurie draugai buvo nusiminę, jiems labai nepatiko toks mano  apsisprendimas. Nepatarė gydytis. Daktaras buvo už.
–    Mes dar dainuosim, –  optimistiškai žadėjo. – Tu pabandyk pirmas, aš po tavęs. Pažiūrėsiu, kaip tau seksis.

Aš netikėjau, kad mes dainuosim. Aš jau kitaip įsivaizdavau tą dainavimą. Šį kartą pats prakaituodamas, vos atgaudamas kvapą šiaip ne taip susitvarkiau butą ir kitos dienos ryte tas pats draugas išvežė mane į Vilniaus priklausomybės ligų centrą, gydytis pagal Minesotos programa. Tai nutiko prieš dvidešimt keturis metus.