Trys eilėraščiai

1

Dar klausoje žodžių prasmės jau abejoja savimi.
Ir tu su ja.
Intonacija – kiek prisivogė hercų, o kiek jų prisipirko?
Patys žodžiai beveik nustoja alsavę. Imi
šauktis kitų, kiti dūsauja,
kitų neišvaryt iš cirko.

                                        2
Šalikele eina abstraktaus amžiaus vyras.
Žingsniai sunkūs. Rūbai iš visur. Žvilgsnis vėluoja.
Raukšlėse likę vėjo. Plaukai nuosavi. Ras
kur nors netoli tuščią stotelę – tyloj ją

užims valandai, išgers, parūkys, pakosės,
galvos, kodėl nesinori maisto, ką
padarysi, nesinori, ir vakarui iš paskos jis
toliau eis. Nearti jam. Ir grynųjų stoka.

                                      3
Sakant – viskas blogyn – tikslumo paklaida
tokia pat, kaip ir visuomet, vartojant žodį viskas.
Taip pat ir žodį visuomet. Žino batsiuvys, kas
blogai kulnui, kabluką stayti aklai – yda,

o apčiuopiamai geresnis šokis – tvistas,
ženklas, kad erdvė situacijoj antroj. Ją 
puikiai iliustruoja danguj skystas
vienintelis debesėlis. Realybė. Bet neavėsi ja.
Nes tai visai kita teritorija,
tokia šviesi, šilta, o kitos pavėsyje.