Vanduo ledui tirpstant platus,
o aukštas – kai tvinsta.
Menė be lubų jaučia skliautus.
Akmuo jaučia užantį, kartais inkstą.
Miegant protas tampa kažkuo, kas yra kitkas.
Atstovauja rekvizitui, prisimena makiažą.
Kuo tampa bundant – pasakyt kas
galėtų? Ar muzika to, kas veža?
Tyla slūgdama tampa gelme. Jei
neprisirišai, kritimas ilgai truks.
Prisirišai – gal ir laimėjai,
bet laimėjimai kartais itin aitrūs.
Triukšmas kildamas triukšmu ir lieka, tai
tik tonacijų ir tuštumų anarchija, chaosas.
Pabaigą atstovauja pelėkautai,
sklendė sopranas, o sūris bosas.
Laikas tampa svarba.
Reprezentuoja vėlavimą. Nesuklyst jei –
dabar jau vienodai. Arba
kažkas negerai Danijos karalystėj.