****

pūkas kaip zuikis
suglaudęs ausis ištiestom kojom
sklendžia į dangų

ir kas jį pamokė
kaip įveikti vėjo pasipriešinimą

kiti pūkai balansuoja
pusmetriu virš žolės

o tas vienas
svylančiomis ausimis saulėtekyje

toks savas

*

aptakus
velniorykštės liežuvis
įsitraukia vabzdį

spektras nuo sparno
slysteli
pro mano gerklose
iškastą tunelį

laimingai
sakau laimingai

nariuotas zyziantis
sekundę apstulbęs
atsako

iki

*

ant popieriaus lapo
rankų šešėlis
ne mano
nors kambaryje ničnieko nėra
ne mano
nors kažkas įjungė šviesą

kai šiandien klausausi tavęs
elektros virpesy
nuo šviestuvo ant stalo
popieriaus lapo skridimu ant grindų
žinau

viskas
tik prasideda

*

mirties nėra
kai žinai kad sutiksim
save daugybę kartų
vis kitaip kitokį

kitaip skleisis žiedlapiai
kitaip sušvilps paukštis

ir nesvarbu
pterodaktilis ar kurtinys
triukšmingai pakils
nuo lukštų sąvartyno

kažkas vis vien suriaumos
be gailesčio
gamtos vardu