Nesu nei Venera, nei Afrodite, esu tik paprasta kaimo sodietė,
Mylėk mane, kitokio mes mylėti taip ir neišmokom,
Tie žodžiai - tokie nepraustaburniai, tarsi pijoko,
Nuprauski juos gerai muilu, tegu, išvydę saulę, šoka.
Mylėk mane, kaip mažą plunksnos brolį, sesę,
Kaip mažutėlį upeliuką, kurs savo vandenis į upę neša,
O ten - toliau į jūras, vandenynus ir patį jūros gylį,
Po to jis veršis į krantus tartum šampanas, tartum geriausias vynas.
Kitokį pažiūrį į meilę, santuoką, tautybę, kalbą, dvasingumą, tikėjimą. Bet kokie mes bebūtume, pirmiausia neišsišokti ir mokėti ramiai diskutuoti, nes gerumo ir tamsos grūdo pilna visose pusėse, nes mes nesame tobuli visame kame ir tame glūdi žmogaus tragizmas.