Tirpsmas.

Kodėl mes sėdim ant grindų? Kodėl mes sėdim ant grindų? Kodėl mes čia? Saulei dar kaitinant veidus Hulda rankiojo mažus apvailainus vabaliukus. Dėjo į ledų popierėlį, nešė mums „tu tik pasižiūrėk į juos“, juokėsi. Kodėl kilime yra vabalų ir kodėl mes dabar sėdim ant grindų?

"Nežinau, at this point, turbūt praktiškiausia būtų išvis atsisakyti pilietybės, nes bepiliečiai asmenys turi daugiau teisių, nei aš". Rimtai? Kalbėk, kalbėk prašau, išsiplėsk, papasakok man. Migracijos tarnybos darbuotoja kramto gumą - "aš tau dabar pasakysiu, pasakysiu ką tu gali padaryti, tu gali pasirašyti šitą ir šitą ir mes tave deportuosim ir po šešių mėnesių galėsi grįžti" ramina, "ne ne, vertimo nebus, mes negalim tau duoti vertimo, tavo situacija turi būti išspręsta čia ir dabar", "ne ne, tu negali... ai paskaityti nori? Bet vertimo nebus, tai tu gali skaityti?", iškart perjungia kalbą ir kalbos registrą.

Hulda klausia, ar gautų vizą, jei būtų bepilietė, "taip". "O tai bent galiu sužinoti, kodėl?". žinoma, kad negali, kaip ir kreiptis į ambasadą, iki ambasados - du tūkstančiai kilometrų ir tai net ne jos ambasados, o Vengrijos. Ant palangės guli popierinis ledų kibirėlis. Jame keliolika auksu blizgančių lavonėlių.

Mes vėl sėdim ant grindų. Be Huldos. Nebėra kilimo, tik plytelės ir padrikai išmėtyti rankšluosčiai. Vabalų irgi nebėra, tik raudonas smėlis vėjui patogiose vietose. Kodėl mes sėdim ant grindų? "Aš galvoju apie draugę ten. Ji kartais pajuokauja, kad bijo deportacijos. Ir aš tada pradedu bijoti už ją. O kas jei ją išties deportuos?" Taip karšta, kad oda prilimpa prie sofos, skausmingai nudegindama sujudėjus. Todėl mes sėdime ant grindų.

Žibintui numirus, Hulda visada pamojuodavo, prikeldavo. Taip gal ir veikia gyvenimas - moja ir moja. Tačiau tą kartą, kai smiliumi pradėjo glostyti mano lūpas - nepamojo, "ar pastebėjai, kad lūpų kampučiai - jautresni?", glostė, kol šviesa numirė, o tada pasilenkė ir pradėjo bučuoti. Vokus pervėrė pabudusio žibinto atgarsis.

Bet Huldos dabar nebėra. Todėl stoviu tamsoje ir noriu jai pasakyti. Kad aš permiegojau. Permiegojau su ta pačia migracijos darbuotoja. Jos gaktiplaukiai auga lopais, gal įpusėjus procedūras lazeriu, o lūpos tamsios kaip kaštonai. Pakeliu galvą, žvelgiu į tamsą, pamoju. Trumpam apanku. Ar tu juoktumeis tai išgirdus?

Trumpam apakau.

Hulda pasibaigė, kažkurią pandemijos dieną, visai ne dėl pandemijos. Kai kurie žibintai tokie. Nusiperku okrų, po 35 centus už ryšelį. Apdulkėjusius žvyrkelio debesyse. "Ar pastebėjai, kad vakcinacijos vietoje - lašiakai ištirpo?" Iki šiol nesuprantu, ką tai reiškia. Dar kartą pakeliu ranką, pamoju okrų maišeliu. Iki šiol nesuprantu, ką tai reiškia. Braukiu delnu, ieškau duobės.