Kelias

nelengva eiti
su atseit draugu
senu asfaltu moderniai 
dekupažiškai  sutrūkinėjusiu
reikėtų man paspartint žingsnį
tu slėpki savo nuobodulį
žingsniuok kaip nori
nes su tavim geriausiai valgyt mėšlą
vis į priekį užrujoji

o juk mums eiti netoli
tik iki tūkstančio eilėraščių
toliau jau neisiu aš

dabar kol kas kartu
šešėlis mano kol išnyks
kaip rūkas
upė įteka į dykumą
be ženklo

eiti mums kartu sunku
tu man vis priekaištauji ir šiukšlini
kaip koks iškrypėlis madingai
o aš mintyse tau atsakinėju
statybininkų žargonu
bet gal ir tu teisus

nešu aš savo praeitį kaip vėjas
o tu kaip stirninas lakstai
per puslapius pašėlęs

gal lėksi
gal pakilsi
ir nuo žemės atsiplėši
nes vėjas aklas
nežinai kur savo kūną tėkši
jis gali per toli tave nunešti
geriau išmesk balastą pykčio
ir nuo širdies