Yra įvairių vietų, kurias lengva įsivaizduoti
kaip norimą plotą anapus rašomojo stalo lango:
valčių prieplauka ežere tarp kalnų,
uolos vien pasistiebę, prikaupę vėsų, fachverko
baltumas, čerpių rudis, vijoklių žalsva,
dviračiai prie kavinukės keli,
kišeniniai fiatai ir polo
nosim sulipę beveik – lyg ruoštųsi bučiniui,
tolėliau švyturys, perdažė pernai,
penkių metrų aukščio, neveikiantis,
arba žirgų aptvaras, keletas ristūnų,
ponių pora, miglos ne per daug,
rasa žolėje, nueinančio raitelio nugara,
juodi jo batai blizga, atsiprašau už banalybę,
kaip veidrodis,
arba kazino, kur limuzinai švintant
išsivežti atvyksta paglamžytų veidų, prieš –
kiek ten valandų? – atvežė... net
kvepalai aiškiai matės,
arba slėnis, upė jame, kitame jos krante
vienuolynas kadaise dabar viešbutėlis,
arba kopos, arba stogai viso miesto,
arba balkonas buto viename iš viršutinių aukštų,
kur liftas daugiau nebekyla,
lubos pakankamai aukštos gigantiškam
krištolo šviestuvui, kur dūzgia spiečiai šviesų,
bet nesigirdi, nes traška vinilai, tikras šedevras,
baldai – riešutas inkrustuotas, parketas tamsus,
jį nuomoja aiškiai per jaunos dvi meno ištroškę
gražuolės, jų knygų viršeliams matyti
reikia žiūronų, jos pusnuogės vaikščioja
su aukštakulniais – vienoj rankoj taurė raudonojo,
kitoj cigaretė su mėlynu lūpdažiu,
degina dešimtis žvakių, nuojauta sako
kvapiųjų, arba
sendaikčių turgus – nedarbo dienom
iki pietų, jam pasibaigus šlavėjai
ilgai rodo kaip reikia aukščiausiu lygiu
neskubėti, neskubėjimo įgūdžiai
gali priblokšti,
arba tiesiog kiemas
be skalbinių,
be sūpynių ir be tvoros. Tik žolė,
obelis ir pašiūrė, kur stovi
gražuolis kabrioletas. Juodasis.
Myliu jį.