Ornitologija

Jeigu aš eksperimentuočiau
su nemiga, būčiau itin jautrus,
tai yra kaip tik tai, ko reikia
rašytojui. Arba gamtininkui.

Rašydamas stipriai žiovauju,
galva linksi,
smegenys reikalauja deguonies
ir gauna deguonį.

Jeigu mokėčiau elgtis su pinigais,
dabar turėčiau ką rūkyti, blokas
ypatingųjų gulėtų viršutinėje
spintos lentynoje. Ne, ne,
tik nereikia su manimi
solidarizuotis, dabar toks metas,
kai geriau prisijungti prie
bulvių kasėjų. Ar bent jau prie
tų, kuriems svarbu, kaip
šiuo metu žemėlapiuose
plinta Epidemija.

Kieno kokios preferencijos, ko kam
reikia, apie tai galima
ginčytis iki pamėlynavimo.
Dalis kortų lošėjų dirba STT,
dalis karinei žvalgybai.
iš ten yra specialusis jų požiūris
į žaidimą, optika, pirštų pagalvės
laupyta oda, kad geriau būtų
juntamos žymos esančios ant
kortų.

  - Pergalė arba mirtis, - šį šūkį
esu kartą girdėjęs. Atkreipk
dėmesį dar kartą - esu girdėjęs
tik kartą.

Jeigu aš nebūčiau eksperimentavęs
su erekcija, man  stovėtų kaip ir
stovėję, tačiau ką ir sakyt, dabar
stovi išties įdomiai.

Nežinodamas kaip pradėti,
prelegentas Juodka visuomet
pradėdavo nuo to paties.
Arba nuo pilkumų, tai yra,
nuo lietuje sutręšusių kaliausių,

arba nuo erdvėse smilkstančių
bulvienojų aromato ir laiko
santykio.
Niekas neapsiriks niekuomet,
taip kvepia Lietuva, ta moteris,
kuri yra nenusakomo amžiaus,
dar gana jauna, dar
neįsirudenėjusi, bet jau
rudenėjanti. Kitaip tariant,
vis dar sirpstanti. Ir taip kvepia
jos pasijoniai.

Čia galėčiau įterpti bet ką,
pavyzdžiui, smilčių byrėjimą
pro tarpdančius,

bet tada, žmonės skaičiuojantys
laiką slapta, pasijustų
užmigę lovoje ir atidengti,
pasijustų demaskuoti
ir mane prakeiktų.

Čia prasidėtų mirusiųjų
šnabždėjimas. Šnabždėtų visi,
jau šnabžda, norintys turėti 
reikalą su manimi,
norintys, kad juos pagarsinčiau.

Gerai, gerai, daugelį primiršau,
ne visus beatpažįstu. Aleksandras
iš urnos sako:

- lemtis

skamba kaip mirtis ir šį sykį jis
netrolina. Tu negali viso savo laiko
švaistyti veltui, net jeigu esi taip
įpratęs. Net jeigu esi Mačernio
amžiaus. - Jedem das sein, - kaip
pasakytų vokiečiai, - kiekvienam
savo skeveldra.

O Aleksandras Didysis:

visus mūšius laimėjau,
tačiau viskas veltui.

O Darius, o gal Girėnas:

- rašyk, Lituanica!

tai, turbūt, vienintelis moters
vardas, kurią tuodu mylėjo.

Dabar yra du tūkstančiai dvim
pirmieji Viešpaties metai,
keturiolika valandų trim septynios
minutės, paskutinta vasaros diena.

Pirmos apsakymo eilutės išdrožtos
be jokių pastangų būdavo ne tik
pirmomis, jos būdavo geriausia
kūrinio dalis. Būdavo tuo į ką
pažvelgus buvo galima apsigėrėti.

Perskaitęs valandas, galėjai
orientuotis kieka laiko dabar daugiau,
o jei mažiau, tai mažiau,
nes, galbūt pats laikas grąžino tave
atgal arba perkėlė į viduramžius.

Visa kita nutikdavo lyg diena iks,
peiliu po atraitytomis rankovėmis,
visa kita atskrisdavo kaip kolibris,
pusiau paukštis, pusiau vabzdys.

Tikriausiai, visiems bent vieną sykį
teko jį matyti, vienomis ar kitomis
aplinkybėmis, greičiausiai, per
televizorių, o gal knygoje užsakytoje

tokioje leidykloje, kuri dirba tik pagal
užsakymus, bet jeigu tu esi
ornitologas, tada klausimų nekyla,
vadinasi surengei projektą,

tai reiškia, sukurpei fikciją
finansuojamą valstybės. Turėtum
tyrinėt ežerines nendrinukes
šimto kilometrų atstumu nuo
Vilniaus,

bet gana netikėtai atvykai į Boliviją.
Pataikei truputį ne ten
ir žinoma, čia šiek tiek
skiriasi pakrantės. Į Lietuvą
nemigruoja niekas, iš Lietuvos
migruoja visi, net ornitologai,
tiesa nieko tokio, šitie tik laikinai.

Jeigu iki šiol nesi
nugirdęs, galėtum nustebti
kokios dosnios savo prieaugiui
būna pinigų melžyklos.
Sako smilčių jose, kaip Saliamono
kasyklose.

Kur nors Filipinuose, už tiek
tu galėtum nusipirkti nuosavą
mulų varovę, su sąlyga, jog
kiekvienas mulas turės
po savo stomatologą.

Tai štai, kaip pirštas į ausį, kaip
sombrero dengia pakaušį, taip
mes vagiame valstybės pinigus,

vadiname tai įsisavinimu. Bet ką
daryt, nes mėgstame gamtą,
mėgstame keliones ir mes tikrai
mylime viską, ką dovanoja
gyvenimas. Ir jeigu tu myli
gyvenimą, tai į nendrinukes
tau truputį nusispjaut.

Tu užverti savo žmoną
geriausiame Bogotos viešbuty,
ties ausimis
atlenki jos kojas, kuždi
nesąmones, nei iš šio, nei iš to
sakai 'būk mano avis' ... - net jei ir
neplanuoji, taip kartais ateina
pagausėjimas.

Tai va. Apie ką aš čia?
Ak, tiesa, apie ornitologiją.
Tada viskas gerai, naivus buvau,
maniau įvyks kas nors, kas

nesuplanuota. Kokia nors silpnų
nervų, turinčią kone nuolatinį drebulį
ir silpnaprotišką žmogystą
pribaigianti patyčia.
Kaip visada, nuolankiai,
nudelbus akis,
tikriausiai netyčia.