Žodžių nuotykiai artėjančio rudens ore

Gal mums tai atsitiks, įvyks
kada nors, vieną dieną, tam tikrą valandą,
akimirką iks,
kada į galvą lenda

žodžiai, tampantys įtartina
situacija, pereinančia į būseną –
intonacijom pasipuošę susitarti einą,
bet prasmių perteklius dusina,

lyg ir ieškantys iššūkių,
bet trokštantys atidumo,
dėliojantys mozaikas iš šukių
sudužusių istorijų dūmo

lengvumo, bet gal tai
užklups kokiame nors mieste mus
rudenį, vakarop, kai praverstų paltai,
kai būtų senokai sutemus,

kai vienu metu norėsis, todėl seksis
juoktis ir aimanuoti, kai
jam ji nebus, o jai bus jau ex jis,
ir tada atvės nuotykiai,

ir viskas bus lyg naujajame teatre,
tik tarp jų, žiūrovų, ir mūsų, aktorių,
tyla įstrigs žinute jautria,
kurią vis dar tau turiu, ak, tebeturiu.