pandemija. tyla (4-7)

4

per didelis atstumas iki žemės
kad įžiūrėtum geležinį nagą
skeliantį iš akmens kibirkštis

išaugančią žaižarų trobą
su malūnsparniais
zujančiais aplink kaminą

bet pamatai save       
apsigyvenusį įvairiose formose

kaip rūkomą žuvį ant kablio
zyziantį vabzdį
ar įvairiaformį virusą

ir kas troboje
jiems meldžiasi

5

sėdim už stiklo
įsikibę volframo siūlelio
svyla delnai
zurzia įkaitęs stiklo gaubtas
apgaudinėjame save
kad šviečiam

tuo metu avies ar vilko kaulo krante
visiškoje tyloje
pokšteli
išpūstas sumuštinių maišelis

mes susistumdom
ir iš visų jėgų
išspiriam
lemputės stiklą

o kažkas tai pavadina
didžiuoju sprogimu

6

tyla
pagal testamente nurodytas taisykles
tipena ant pirštų galų
kad per anksti nepabudintų
kad neverstų sukiotis

kartu klaidžioja tik nurodytą laiką
įnoringame mieste
juntamas nors nematomas
prieraišumas

po vokais tvinkčioja
kaip ugnikalnis

kol miestas ima griūti
ir paskutinis kalbantis sušunka
kas tu

apokaliptinio greičio vilkeliu
išsukantis
testamentų rašytojus

kad niekas negalėtų paliudyti
ką matė

7

patirtys
kaip ištiestos rūke rankos

prisitraukia
pasuka veidą į saulėtekį

vyzdžiai skrodžia rūką
kol pateka saulė
kad visos patirtys išryškėtų

bet tada sklendės užsitrenkia
vokais nuslenka rūkas

mechaninis filmų garsintojo balsas
sudunda: viskas gerai
rankos dingsta
patirčių programa išsitrina

o išryškėjęs dangus
apkursta
nuo patekančios saulės
šauksmo