Dar eilutę iš tamsos

dar eilutę
iš tamsos
iš sapno
iš pasąmonės
nesiklausiant tos kuri mane smaugia
neramia širdies plakimo muzika

dar viena eilutę
kuri kaip tribriaunis durtuvas
įsmigs į nerangiai auštančią dieną
kad oras butų laisvas nuo tamsos grotų

paskambint savo baimės grandinėmis
tegul kibirkščiuoja
uždega naują dieną
kuria dabar turiu prasidedančią
eidamas  gatve
kai mano širdis
ant plono siūlo supasi

sugniaužti kumščius
kaip fanatikui ant laužo
ir tegul medžiai ir krūmai
kaip laužo žabai
aušroje dega

kaip mylimą moterį
apglėbti medį
ir nukristi veidu į rasą
pasinerti ežeran
ne kūnu
o siela