Pasivaikščiojimas

Tada, kai saulė dar tikino, kad vakaras neegzistuoja, užtraukiau užuolaidas, prisėdau prie stalo ir įsijungiau stalinę lempą. Nenatūralioje šviesoje buvo jaukiau skaityti. Kartais toks netikrumas nuramina, o ir ta dienos šviesa kuria kažkokį nenatūraliai laimingą paveikslą. Prieš atsisveikindamas su saule jai net nepradėjus leistis, skaičiau ir lauke. O, kaip mane šiandien ramino lietaus kuriamas triukšmas, nustelbiantis tylą. Deja, tą natūralų, įvairų, bet vientisą triukšmą drumstė kitas, kuriamas žmogaus. Kaimynai (ir netgi ne jaunuoliai, o statybų darbininkai) maksimaliu garsu leido rusišką muziką. Turiu prisipažinti, ir pats jos klausiausi būdamas keturiolikos, draugų (marozų, gal taip teisingiau) būryje. Nuo to laiko prabėgo vos trys metai; nors dar esu jauniklis, neapsakomai daug pasikeičiau, p a m ė g a u tylą. Būtent tokią tylą, kuri dabar pasitiko mane užvertus knygą ir atitraukus užuolaidas. Nakties tylą. Mėgdavau sau kartoti: „Tereikia laiku pasroviui nuplaukti iki vakaro. Tamsią naktį nebebus taip sunku priešintis saulėtos dienos teigiamai reikšmingumo iliuzijai. “ Taip, mėgstu dieną gretinti su laime, naktį – su tikrove. Tuo džiaugiuosi, mat mano interpretaciją gebėtų suprasti net ir aklas. Tiesa, ši naktis buvo labai tamsi: išėjęs ir pats nemačiau daugiau nei aklasis. Bet neišsigandau. Pasitikėjau manyje įaugusia pėdų dėliojimo seka. Kiekvienai iškilusiai problemai pasąmonė atrasdavo sprendimą, įrašytą protėvių. Ir tik akims pripratus prie tikrovės galėdavau pats priimti sprendimus.

Šįkart praregėjau stovėdamas ant laiptelių, kurie veda žemyn ant ežero kranto. Dienomis, kol būdavau priverstas tikėti šviesa ir laime, bijodavau praregėti tiesiai prieš šią tamsią platybę. Bijojo moralusis „aš“. Bet tada, praregėjęs, melsdavau, kad, jei naktį nenuspręsiu atsidusti, kitą dieną vėl galėčiau sugrįžti būtent į šį blaivų būvį. Vienintelį būvį, kuomet galiu kritiškai pažvelgti į pasaulį. Pasaulį, visiškai priešingą tamsiai platybei, į kurią žvelgiau dabar. Išties šis vakaras mažai kuo tesiskyrė: kaip įprasta, apsidžiaugiau pabudimu. Žinojau turįs nedaug laiko, kol žemiškumas mane uždengs manas akis. Žinojau, kad bent kuriam laikui manęs niekas nebesmaugs už gerklės.

Skirtingas mintis man dėstė tamsuma kiekvieną vakarą. Dienos veikla joms darė įtaką. Audrai pasismaginus kaimelyje, diskutuodavau apie gamtos afektus ir kaip jie primena žmogui jo menką valią, nepažabojamą gamtos galią. Kitą naktį atėjęs juokdavausi iš tokių minčių ir vėl įtikėdavau visagaliu žmogumi. Dar kitą kartą tamsuma, norėdama pagąsdinti mane, virsdavo tamsesne ir baugesne nei įprastai ir menkindavo mane primindama, jog Dievas neegzistuoti negali, o žmogus – tik kirminas žemėj. Bet ir vėl, „laiku pasroviui nuplaukęs iki naujo mėnulio“, naujomis akimis žvelgdamas į tikrovę rasdavau drąsios puikybės savyje prieštarauti dievybei. Jos idėjai. Suprantama, visąlaik pritardavau arba kritikuodavau tik idėją. Objektų atsičiupinėdavau dieną. Naktimis galėjau iškilti aukščiau, o šiandieną sugalvojau kažką panašaus. Didingus Kirilovo žodžius „Demonuose“ perskaičiau: „Gyvenimas yra skausmas, gyvenimas yra baimė, ir žmogus nelaimingas. <... > Kas nugalės skausmą ir baimę, tas pats bus Dievas. O to Dievo nebus. “ Bet štai! Vėl manasis menkumas ir nuolankumas šakojasi, tariu sau: „Tai visai ne mano mintys ir į jas teisės neturiu... Bet turiu teisę į įkvėpimą, ar ne tiesa? “ Tamsioji platybė ne visada atsiliepia, bet šįkart man jau vis vien, jos atsakymo nė nelaukiu. Juk inžinierius teisingai kalba ir visai nesvarbu, kad jis išgalvotas. I d ė j a reali. Taigi, jau ne pirmą kartą nusimetu drabužius, žengiu į šaltą, tamsią miglą. Didžiuojuosi savimi, savo galia pasipriešinti protėvių išraižytiems moraliems instinktams, brendu į ežerą giliau, giliau kol pirštais dugno nebesiekiu. Ir kai paneriu pasiruošęs atsidusti paskutinį kartą, vėl išsigąstu. Matau, burbulais iškyla mano kilnumas, o aš skubu paskui juos į paviršių, žemiškumą. Išlipu į krantą ir verkiu. Verkiu, bjaurėdamasis savo silpnumu. Meldžiu, kad kitą naktį galėčiau užbaigti tai, ką pradėjau. Tada apsirengiu, užbaigiu suplanuotą ratelį. O kitą rytą džiaugiuosi, kad „grįžau į protą“, kad tokių pasivaikščiojimų „tikrai“ nebebus.