Apie socialinį vienetą ir individą

Ir štai didžiausia mano baimė: kas, jei pamesiu kelią minios link, kai įsišaknijusi moralė skardžiai jos šauksis?

    Visuomet tikėjau, jog individas – siektina aukščiausia asmenybės forma. Deja, kuo arčiau jo link judu, tuo labiau bijau skausmo ir nevilties, kurį sukelia potraukis miniai. O kaip šiuo metu suvokiu socialinį vienetą ir aukštesnį jo lygmenį – individą? Rašydamas daugiau sau nei jums bandysiu tai atsakyti.
    Socialinis vienetas – sąvoka, kurios ribas nubrėžti stengiuosi jau kurį laiką. Pats nuostabiausias paradoksas, neatsiejamas nuo šios asmenybės būsenos yra tas, kad vos socialinis vienetas sąmoningame žmogaus prote įgauna formą bei pasirodo to paties žmogaus pavidalu, jis nustoja egzistuoti kaip subjekto dalis. Taip nutinka todėl, nes socialinis vienetas savęs suvokti negali, o suvokęs šios etiketės netenka. Kitais žodžiais: kol nežinojau, kad tuo esu, būtent tuo ir buvau, bet vos tai suvokęs, nustojau tuo būti. Gražu, tiesa? Deja, kartu ir baisu.
    Galbūt šis žodžių junginys skamba įžūliai tačiau vartokite jį drąsiai, nes tik socialinis vienetas yra bukas ir gali užmerkti akis tikrovei, leistis vedamas vien nuo jo nepriklausančios moralės. Tad tol, kol nekritikuosite moralės, šis kupranugaris ramiai keliaus gilyn į dykumą laukdamas visų didingų nuopelnų, kuriuos žadės jo Dievas. Sakau: jei jūsų tikslas maištauti prieš socialinio vieneto būvį, maištas prieš esamą moralę – beprasmis. Jis gali tik įžeisit kupranugarį.
    Taigi, aš esu maišto šalininkas ir teigiu, jog maištas – pati kilniausia žmogaus veikla, galbūt tikslas. O pats įdomiausias maištas – prieš moralę, kuria apibūdinamas minėtasis vienetas. Tačiau socialinio vieneto sąvoka nėra kintanti, todėl kritikuodamas būtent nusistovėjusią moralę jo paties nekritikuosiu. Netgi ir maištaudamas prieš moralę nemaištausiu prieš šį simbolį. Kodėl? Nes socialinis vienetas – amžina kūno ir sielos (jei ja tikit, jei ne – kūno ir puoselėjamos kultūros) sintezė, atsirandanti gimstant bei augant žmogui. Ir laikas šios sąvokos neapibūdina. Nebent laiko tęstinumas, kuris ir pats yra amžinas.
    O trumpai tariant: socialinis vienetas yra prototipas žmogaus, nesuvokiančio, jog jis tėra visuotinės moralės apraiška, nereikšminga dalis, nors jo akimis (ar tomis, kurias teigia moralė) jis prasmę turi. Tačiau ar juo būti tikrai blogai, ar tikrai blogai būti paskutiniuoju žmogumi? Nė pats nežinau. Bet myliu maištą, todėl sakau: taip, tikrai beprasmiška tenkintis šia forma! Ir graudžiai juokiuosi.
    Juk ar ne absurdiškai skamba idėja, jog moralu „kilti aukštyn, iliuzinės daiktų tvarkos laiptais ir taip išlikti patenkintam tikrąja tvarka“ (Frydrichas Nyčė, „Anapus gėrio ir blogio: ateities filosofijos preliudija“)? Tai negali būti teisinga! Būtent socialiniam vienetui atskleisti, kad jis kopia jam pačiam nematomais iliuziniais laiptais ir dar daugiau – išmokyti juos įžvelgti, turi tapti individo, žmogaus aukštesniame lygmenyje, prioritetu. Deja, kelionėje individo link, „moralus“ žmogus vis dar bijo. Pavyzdžiui, tik individas turi teisę į savižudybę, mat jis nebėra savos moralės kalinys. Ir kas nutiks, jei tas pats individas pripažins beprasmybę? Ir kas nutiks, jei individas nebegalės nuolatiniu kalbėjimu nurungti šios beprasmybės tylos? Čia ir išlenda mano žmogiškasis pradas, mano silpnybė: neapsisprendžiu, ar noriu siekti blaivaus individo, ar grįžti atgal į minią, kur galėčiau užmerkti akis ir leistis vedamas populiariosios moralės.
    Ir kur atrandu tą savo baimę? Ogi beveik visur, kur tik pažiūrėsi. Ir pabaigai noriu pranešti, kad šis tekstas tikrai ne apie maršistus ir anti-vakserius. Pats liūdniausias socialinis vienetas – kasdienis žmogus, gebantis tenkintis sunkiu darbu (kuris „apdovanojamas poilsiu“), laikinu tikslu (kuris „suteikia gyvenimui prasmę“), šokiu ir daina (kurie „primena gyvenimo laimę“). Tai - mano įkvėpimas. Ir užvis man neramu, jog šventai įtikėjęs savo individo idėja neberasiu kelio atgal į visuomenę, banaliai socialią savo pusę. Kartą suvokus save kaip individą ypatingai sunku grįžti į romaus socialinio vieneto padėtį. O kartais taip norisi nukristi kaip įkaitusiam akmeniui į vėsią jūrą tarp kitų akmenų...