Ranka kaip lietimosi šventė

Patinka šitie namai ne todėl, kad mano jie.
Dulkės ilsisi, prie bet kurios atsigulsi - jos
priima, mažieji laiko gaubliai nirvanoje,
drumzlinos ramybių emulsijos.

Iš visų reikalingiausiųjų daiktų vos
nepamiršau  to vieno, ypatingo, to, be
kurio pakilęs, grįžti sutiktų lėktuvas,
o akmuo užlygintų duobę,

ir jeigu yra vietos, kuriose nuolat giedra,
vadinasi yra ir tos, kuriose be pertraukų lyja
pelėsių džiaugsmui. Ir migla snauduly... Ją
vėjas platina kaip ėjimo apgraibom plėtrą,

o tuo metu kai kurie žmonės, beje,
kitokie, bet kam jau patinka,
tai nesugriaunamai, retai būna kokioje nors duobėje,
ką gi, dabar kažkodėl pasyvi būties duobių rinka,

joje paklausa keistųjų daiktų milžiniška. Keisti daiktai
pribloškia pirmo žvilgsnio klaidingumu
paskirties nustatyme – neįkainuojamais beveik tai
daiktus padaro, o geidime jų viskas tampa ūmu,

taip, jie dažniausiai niekučiai, nors nei
vienas turėtojas neprisipažintų kainą menąs,
kokie dar ten kaštai, pakuotes atidavė krosniai,
nusišypsojo liepsnai, valgančiai popieriaus aimanas,

ir labas vakaras. Labas vakaras,
pasiruošęs nakčiai, taigi ir nemigai, mieste,
pašvaistė, gal nebūtinai sveika, ras
kiekvieną einantį ir nesiliaus mesti

šešėlių, gerti šnabždesių, kvapų kloti,
atspindžių berti ir nesimato pabaigos tam
arti, keliai nuostabiai migloti,
bet kam pasiguostum,

kad iš reikalingiausių daiktų nei
vieno po ranka nėra – vien tie
likę rankai švaistūnei,
bet ne rankai, kuri lietimosi šventė.