ištrūkti

šoka miškų dvasios rūke nebyliai ,
jos kviečia pavasarį, ištardamos jam myliu,
vilioja baltais kūnais, prisidengusios mėnesiena,
trokšdamos išsilaisvinti iš ledinių žiemos sienų.

aštrūs spinduliai į baltą odą sminga,
ar ši mirtis tikrai skausminga?
ašarų upėse maudosi žemė -
„įsigerk į mane“ ji švelniai tarė

prisikelk, mieloji, ar tau dar nepabodo?  
laumės glosto tavo baltą odą,
tai paskutinės mirties dienos,
atgimk, saulei patekėjus.

meilė žavi, bet pavojinga,
it šokis su mirtimi - žavinga.
prisidengiant tik mėnesiena
noriu ištrūkti iš ledinių tavo akių sienų.

2021. 02. 24