Berniukas debilo veidu

Tai buvo berniukas debilo veidu. Kokių dvylikos metų. Pamačiau jį per televiziją, vienoje laidoje. Būtų suprantama ir net apverktina, jei toje laidoje būtų rodomi vaiknamio ar taboro debilai, bet čia buvo kone pati dažniausia rūšis - krepšinio debilas. Apie berniuko kūną, detalesnę išvaizdą ar ką nors, kas mums sufleruotų, kad tas vaikas yra apskritai tikras mums šnekėti net neverta. Nes viską sugriauna jo neregėto bukumo ir įžūlumo kupinas žvilgsnis. Tame siaubingame žvilgsnyje slypėjo kažkas labai nerūpestingo, bet tuo pačiu tiesiog slegiančiai pykdančio, kad negalėjau atitraukti nuo jo akių. O tos akys klykte klykė: „Ээээээээ! JA DZIBIL. KRIAPŠYNIS! „
Liūdna.
Ir liūdna ne todėl, kad tai kažkieno vaikas. Kažkokio vargšo, gyvenimu galbūt net pilnai patenkinto lietuvio atžala. Tačiau nemenkai gąsdina kitas faktas - tokio žvilgsnio nesuvaidinsi. Ten ant tiek tuščia, kad net nebegali kvailai pajuokauti, jog vietoje vyzdžių jam sukasi krepšinio kamuoliai.
Tos akys neįsileidžia nieko.
Ten netelpa nei šypsenos, nei humoro jausmas, nei pagarba kitiems ir jųjų laikui. Ir greičiausiai niekada netilps. Man net trūksta žodžių norint aprašyti kaip stipriai mane paveikė berniukas debilo veidu ir kokią neapykantą jaučiu jo buvimui. Ne tiek dėl to, kaip jis atrodo, bet dar ir todėl, kad jis kažkiek atrodo matytas... Ar pažįstamas. Gal net... ARTIMAS???
Ne, to jau per daug. Bet... Sykį ar du tas akis regėjau. Veidrodyje.