Senas lapine

Kiek laiko tu stebėjai mano moterį?

du žiburėliai
miško proskynoj
nušvisdavo

matydavai, kaip kūnas jos lankstus
bangavo žolėje,
o jos drabužis – lengvai nuslystantis
nuo klubų įlinkio lyg lengvas rūko šilkas

kiek laiko tu stebėjai mus – praeitą vasarą?
kaip mes suguldavom į pievą ir banguodavom
žolynų kvapą mūsų kūnai gėrė

o tu ją gėrei savo akimis?
o į mane žiūrėdamas skersuodavai –
iš miško proskynos –
karštais akių žibintais?

Prie jos vienos norėjai priartėti
kad ji pažvelgusi lėtai linguotų galvą

koks nelaimingas, vienišas, bejėgis...
jos rankos glostytų tave
ir neštų
į mūsų jaukią šilumą namų...

Ar šito tu norėjai, senas lapine?
Argi nepasiekei, ko visą laiką troškai?

Guli štai sau ant šilto mano moters kaklo,
kartu su ja visur per žvarbią žiemą,
esi jos tolimų kelionių palydovas...

Na, ar dabar laimingas,
senas lapine?

Ar tavo kailiu nudirtu bėgioja
kokie mažyčiai laimės
šiurpuliukai..?