Pagaliau.
Mūrdaužiu visų Lietuvos miestų
rytinėmis gatvėmis genamas
furijoms klykčiojant
ir lekiant pėdomis iš paskos
Sizifas kopęs į Olimpą
perpintas kokardomis ir
žvaigždėmis
mano protas grįžta į namučius
visai smagu, lopšys liūliuoja
čiūčia liūlia - jie mano
kad aš Hugo, Van Gogas
arba Gogolis, o gal nemano
nežinia
kai spragtelėsiu užraktu
lyg pirštais, pabirs saulėgrąžos -
nedelsiant prašau įnešti karstą
- pastatykite štai čia
prie sienos, palei kraštą
aš jus praleisiu mažumą
pasitraukdamas į šalį
saulės grūdus te paukkščiai lesa
ir tada atsigulsiu,
užtrauksiu širmą
po stalu gražiai pastipęs
voliosis žirgas
Kentauras ar Pegasas
jeigu kam nors svarbu
kuo jis vardu
apkaišiokit jį burbuolėm
iš kukurūzų ir pinavijom
į užmarštį tenugrimzta
sapno vasarvidis, šiltas
bet vis dėl to klaikus
tiesa, ne viskas, ką skelbiu yra tiesa
iš tikrųjų, viskas juk ne taip baisu
šešėliai čia slankioja
atbula prasme
teisybė yra ta
jog tai aš visąnakt tave gainiojaus
ak, vargše nustekentoji Gimtine,
būrų bedvasių, raudonsprandžių
boganų, runkelių
tautiniais raštais ornamentuotas
ir bekraštis krašte
koks esi tu panašus
į neskaidrų butelį samanės
ir į karvių aptriestus
kolūkio laukus