Nežinau ar dabar dar meni tą
Keistą jausmą – biržely žiema
Ir kietesnė už lauko granitą
Ima mausti širdis plakdama
Pieno putą ne rankomis liestą
O nuraudusią kertant dalgiu
Kur po vandenių miegantį miestą
Aš kas naktį atrodo regiu
Kaip tamsoj ima degti langai tie
Prisipildantys sapno šviesa
Balsas kviečiantis keltis ir eiti
Nuskaidrėjusi jūra visa
Kai banga kaip širdis plaka putą
Ir sudūžta į krantą vėlai
Ten kur mudviejų niekad nebūta
Kur į smėlį vitražų stiklai
Vėl pavirsta ir regis kad niekad
Net nebūta vitražų šventų
Mes išeinam o jūs pasiliekat
Ten prie įspaudų mūsų pėdų
Šuo apuosto nors pėdsakai dingo
Vandeny tik šaltam vandeny
Taip kas kart iš pasaulio didingo
Į menkesnį ir vėl praeini
Formos dūžta kaip skliautas kaip stiklas
Dūžta tai ką laikai po stiklu
Lieka jausmas vienintelis tikras
Nors jis vedasi būrį aklų
Tai jis vertė žiūrėti į saulę
Druskos vandeniu vilgė akis
Ir dabar vienas pats viešpatauja
Lygiai toks kaip ir mes neregys