Rašyk
Eilės (75362)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10633)
Vaikams (2540)
Slam (50)
English (1161)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Žolėse čirpė žiogai. Kvepėjo melisomis. Karšta vasaros diena pamažu ėjo į pabaigą, saulė danguje atrodė kaip išskydęs kiaušinio trynys.
Miško Dievas žinojo, kad mergaitė tuoj atvažiuos. Atsisėdo ant kelmo. Ir laukė.
Ir štai ji atlėkė žvyrkeliu, lėkė su vėju, atrodė, kad dviratis neliečia kelio, o skrieja oru. Palinkusi prie vairo, žiūrėjo tik į priekį, net nežvilgtelėjo į kalvą, kur sėdėjo jis. Dingo jau po poros minučių. Miško Dievas atsistojo. Šiandien pasirodymas baigtas.
Iš tiesų ji jau nebebuvo mergaitė – veikiau mergina, kūnas seniai subrendo, protas, deja, dar ne. Ji pasirodė miške gal prieš dešimt metų, būdama maža ir kvaila, su gerokai per dideliu dviračiu, ir mokėsi važiuoti. Turbūt gyveno netoliese, o čia retai važiuodavo automobiliai, tad buvo saugu mokytis. Kiekvieną mielą dieną lipdavo ant dviračio ir vėl krisdavo, nusibrūžino visus kelius, delnus ir alkūnes, užsistatė daugiau mėlynių, nei turėjo dantų (o ir tų neturėjo daug, nes porą pieninių išsimušė krisdama). Kiekvieną dieną erzino Miško Dievą savo buvimu, ir, svarbiausia, savo kvailumu.
Tik po gero mėnesio ji pagaliau užlipo ant dviračio ir nenuvirto. Net sugebėjo porą minučių pavažiuoti, nors ir vėžlio greičiu.
Tačiau tuo kankynė nesibaigė. Kiekvieną dieną ji atvažiuodavo ir važinėdavo, mokėsi daryti posūkius, stabdyti. Miškas be poros senų grybautojų dažniausiai būdavo tuščias, tad ir vėl Miško Dievas stebėdavo mergaitę.
Ir vieną dieną jam teko įsikišti. Keliu važiavo girtas asilas, vienas iš tų, kurie visada dėvi sportinę aprangą ir be proto mėgsta valgyti saulėgrąžas, jis sėdėjo dideliame, juodame automobilyje, ant jo priekio blizgėjo didelės sidabrinės raidės „BMW“. Žinoma, Miško Dievui tos raidės nieko nereiškė, bet vyras, sėdintis viduje, jam kėlė nerimą. Mergaitė už poros šimtų metrų nuo automobilio važiavo dviračiu. Ir staiga – džirgšt, bumpt – nukrito nuo jo.
Miško Dievas plojo sau per kaktą, atsistojo ant kojų ir per sekundę atsidūrė prie mergaitės.
- Kvaiša tu! Atvažiuoja automobilis. Stokis!
Ji tik kvailu žvilgsniu pažvelgė į jį. Po sekundės paklausė:
- Kas tu?
Jis suurzgė ir supykęs griebė ją už rankos. Timptelėjęs pakėlė pyplę ir nutempė į šalikelę.
- Ne! Mano dviratis! – suspiegė ji.
Miško Dievas vėl suurzgė ir pakėlęs dviratį numetė į krūmus šalikelėje.
- Ei! – suriko mergaitė. Miško Dievas pasitraukė iš kelio sekundę prieš tai, kai juodas „BMW“ praskriejo pro juos lyg per lenktynes.
Mergaitė klyktelėjo. Tada išpūtusi akis pažvelgė į Miško Dievą.
- Iš kur tu žinojai? – paklausė nustebusi.
- Ne tavo reikalas.
- Tu gal ekstrasensas?
Miško Dievas atsiduso.
- Ne. Dievas.
Jos akys vos neišvirto iš akiduobių.
- Tu? Dievas?
- Ne toks, apie kokį galvoji. Aš – Miško Dievas.
Mergaitė prisimerkė.
- Netikiu. Įrodyk.
- Kaip aš tau įrodysiu?! Medį užauginsiu?! – pasišaipė jis.
Tačiau mergaitė rimtomis akimis pažvelgė į jį.
- Aha. Gerai.
Jis pavartė akis.
- Matai tą plotelį? – parodė jis į mažą tuščią žemės lopinėlį, kur neseniai žmonės išrovė kelmą.
- Aha.
Jis spragtelėjo pirštu. Dirvoje atsirado daigelis.
Mergaitė prunkštelėjo.
- Tik tiek? Jis mažas!
Dievas turėjo mintyse suskaičiuoti iki dešimties, kad nusiramintų.
- Jis negali užaugti per sekundę. Išsunktų žemę iki nederlingos dykumos. Aš galiu pagreitinti jo augimą, bet negaliu dėl vienos gyvybės aukoti kitos.
Mergaitė sutrikusi pažvelgė į jį.
- Tu keistas, - pasakė. Tuomet čiupo savo dviratį, ištraukė iš krūmų ir nuvažiavo. Nei susižavėjimo jo talentais, nei padėkos už išgelbėtą gyvybę. Koks nedėkingumas!
Nuo tos dienos jis jai nesirodydavo. Stebėdavo iš toli ir tikėjosi, kad vieną dieną partrenks koks juodas „BMW“.
Likusį laiką, kol nestebėdavo žmonių, Miško Dievas iš tiesų nelabai turėjo, ką veikti. Pasėdavo daigą šen bei ten, pavaikydavo vilkus nuo naujagimių triušelių. Kartais, kai slapčiomis atvažiuodavo žmonės, ketindami iškirsti miško plotą, pagadindavo vieną ar du prietaisus, kad darbas vyktų lėčiau. Iš tiesų jis negalėjo liesti žmonių – jie tebebuvo dalis gamtos, gyvybė, kurią reikėjo saugoti, nors savo mintyse ir buvo atsiskyrę. Todėl Miškų Dievai dažnai ir leisdavo miškams išnykti – nes žudyti jiems būtų neatleistina, prieštarautų jų prigimčiai, nesvarbu, kad žmonės žudydavo medžius jų akyse. O kai mirdavo miškas, mirdavo ir Miško Dievas. Dabar jų liko visai nedaug. Miško Dievas dažnai jautėsi vienišas. Kitas miškas buvo už daugybės kilometrų, ir jis jau daugelį metų nematė nei vieno savųjų. Tik gyvūnai ir kvaili žmonės. O su žmonėmis draugauti jis nenorėjo – juk tai jie naikino jo mišką, jo medžius, taigi ir jį patį.
Nuo tos dienos, kai pirmą kartą su ja kalbėjosi, prabėgo aštuoneri metai. Ir štai vieną žvarbią žiemos naktį, kai miegojo ant minkštų sniego pusnių, jausdamas gyvūnų urveliuose skleidžiamą šilumą, toli toli išgirdo verksmą. Gailų ir ilgą, beveik raudą, kažkur toli, bet vis dėlto – jo miške. Kurį laiką dar bandė miegoti, bet verksmas nerimo, atvirkščiai – vis stiprėjo, darėsi isteriškas. Pramerkęs akis atsikvėpė, tada giliai įtraukė oro pro nosį. Užuodė kvepalus: moteriškus, salstelėjusius. Ir dar užuodė su niekuo nesupainiojamą kvapą, kurį atsiminė iš dienos prieš aštuonerius metus. Jos odos kvapą.
Susirasti ją teužtruko sekundę, nes miškas juk buvo jo – iš dalies tai buvo JIS pats. Miško Dievas pažinojo kiekvieną miško milimetrą, kiekvieną vabalėlį, samanos atplaišėlę.
Mergina ėjo keliu verkdama. Vilkėjo berankove suknele, aukštakulniais bateliais, kurie slydinėjo ant apledėjusio kelio, o aplink veidą, paslėptą delnų, karojo rudi sugarbanoti plaukai. Ji nuėjo prie medžio pakelėj ir plumptelėjo paunksmėje, vis dar verkdama. Miško Dievas tyliai užlipo į medį ir stebėjo ją iš viršaus.
- Kvaiša! – staiga suriko ji. – Kvaiša! Kvaiša! Kvaiša! Žinojau, kad jis manęs nemyli. Ko dar tikėjausi? Kam aš išvis kažko tikėjausi?
Miško Dievui tema pasirodė įdomi. Jis nusprendė prisijungti. Apsivertė ant šakos ir išniro prie pat jos veido.
Mergina, žinoma, suklykė.
- Labas, - pasisveikino jis. – Vaikinas paliko?
Ji nugurgė seiles, šniurkštelėjo ir tarė:
- O. Čia tu...
- Aš. Nemoki sveikintis?
Ji kažkodėl įsižiūrėjo į jo akis.
- Visada maniau, kad tu – tik sapnas. Keistas, kvailas sapnas.
Miško Dievas raustelėjo.
- Ar aš tau panašus į sapną?
- Šiuo metu – taip.
Jis nušoko nuo šakos ir prisėdo šalia. Pastebėjo, kad mergina sužvarbusi, bet buvo apsirengęs tik lininiais marškiniais ir kelnėmis, tad galėjo pasiūlyti nebent minkštas pusnis ir sudžiūvusius lapus.
- Neatsakei į mano klausimą. Vaikinas paliko?
Ji šniurkštelėjo.
- Ne visai vaikinas. Norėjau, kad toks būtų. Bet jam patinka kita.
- Iš kur žinai?
- Nes mačiau juos bučiuojantis. Ir dar šiandien. Tiesiog tobula. Tobulas gimtadienis, - ji vėl pravirko.
Miško Dievas pasijuto nejaukiai. Žinojo, kad žmonėms gimtadieniai yra svarbus reikalas. Juk jie gyvena trumpai, panašiai, kaip gyvūnai. Nežinodamas, ką daryti, viena ranka apglėbė ją ties pečiais. Gal bent sušils. Patrynė jos ranką.
Staiga mergina krūptelėjo ir atsisuko į jį, tarsi tik dabar supratusi, kad yra viena miške naktį su nepažįstamuoju.
- Ką tu darai? – paklausė.
- Šildau tave?.. – atsakė jis neužtikrintai.
Ji atšlijo.
- Kodėl?
- Nes vilki suknele be rankovių, o dabar žiema. Ar blogai, kad stengiuosi tave sušildyti?
Ji keistai į jį pažvelgė. Lyg būtų koks iškrypėlis.
- Kas tu išvis toks?
- Juk sakiau – Miško Dievas.
- Tu nepanašus į Dievą. Tu panašus į paprastą šviesiaplaukį berną. Nors neatrodo, kad nuo paskutinio karto būtum pasenęs.
- Aš galiu pasiversti į ką tik noriu. Bet būti žmogumi geriausia, nes gyvūnus žmonės dažnai bando sumedžioti. Ne vienas mūsiškių buvo suvalgytas kaip laukinis žvėris. Patikėk, nieko smagaus.
Ji prisimerkė.
- Aš tavim netikiu. Tu bandai mane apgauti. Ir aną kartą apgavai. Gali pasiversti, kuo nori? Įrodyk.
Miško Dievas pašokęs suriko:
- Nieku gyvu! Dar to betrūko, kad paprastai mirtingajai rodyčiau savo galias.
Jis jautėsi įžeistas. Šita mergiotė, paprasta paauglė, nori, kad jis jai atskleistų savo didžiausias paslaptis. Negana to – parodytų! Nes ji juo netiki! Dar ko!
- Eik namo, - sukomandavo jis. – Čia mano miškas. Nenoriu, kad nusibaigtum iš šalčio ir pritrauktum dar daugiau žmonių.
Mergina įsižeidusi pašoko. Skruostai degė raudonai.
- Čia ne tavo miškas! Mano tėtis jį paveldėjo iš senelio. Miškas mūsų. Bet dabar mums trūksta pinigų, ir tėtis mišką parduos kažkokiems turčiams. Tėtis norėjo jį išsaugoti, bet dabar ekonominė krizė. Pamatysi, po poros metų stovėsi plikame lauke.
Miško Dievas sustingo. Labai norėjo panaudoti savo dieviškas galias prieš tą kvailą mergiotę, bet žinojo, kad už tai būtų nubaustas. Nors, jei ji sako tiesą, po poros metų ar šiaip ar taip mirs.
- Žudikai, - galiausiai tepasakė.
- Ką?
- Jei tai padarysit, būsit žudikai.
Ji suglumusi spoksojo į jį. Aišku, juk ji kvaila. Kaip jis gali tikėtis, kad suves galus?
Miško Dievas apsisuko ir per pusnis patraukė atgal. Netarė nei žodžio, neatsigręžė iki grįžo prie savo pusnies. Kai atsigulė, žinojo, kad mergina jau išėjo. Snūduriuojantys medžiai jam pašnibždėjo, kad ji taip pat neatsigręžė, taip pat netarė nei žodžio. Bet medžiai taip pat jam pasakė, kad ji jau nebeverkė, kad skruostai raudonavo tik iš pykčio. Ir jis užmigo tarp pusnių.
Prabėgo dar dveji metai. Mergina, skriedama dviračiu, dingo jam iš akių. Saulė degino odą, jis prisimerkęs žvelgė į tolį. Ji buvo teisi: kažkokie žmonės jau pradėjo važinėti į mišką, o didžiulės mašinos išveždavo nupjautus medžius. Išsigandę gyvūnai bėgo į kitą miško pusę. Miško Dievą ėmė neviltis galvojant apie tai, kad greitai jiems nebebus, kur bėgti. Žinoma, žmonės vaidins, kad yra geri. Žinoma, mišką atsodins. Kada nors. Gyvūnai jau bus pabėgę. O jis – miręs. Aišku, gal paliks dalį miško. Jei tai išvis bus galima vadinti mišku. Bet jam greičiausiai nepakaks to, kad išgyventų. Tai būtų tas pats, kas nužudyti žmogų ir palikti jo ranką, tikintis, kad ataugs visas žmogus.
Prakeikti žmonės. Eina jie velniop.
Aišku, jis galėtų tai padaryti. Galėtų juos sustabdyti. Juk neprivalo mirti. Galėtų sukelti audrą, nuversti porą medžių ant jų. Bet tuomet nebebūtų kelio atgal. Jis taptų blogas. Piktoji dvasia, demonas. Porą kartų taip jau yra buvę. Toli toli, kur žmonės kalba kitomis kalbomis. Tie miškai tapo prakeikti. Niekas ten nebegyvena, tik medžiai ir blogis. Negirdėti paukščių, nematyti gyvūnų. Ten išlieka tik blogiausi. Žiauriausi.
Bet ar geriau mirti?
Miško Dievas nuėjo. Įsitaisė tarp aukštų žolių, minkštų ir kvepiančių. Pajuto aplink save vabalėlius, mažas gyvybes, besisukančias aplink savo mažame gyvenimo rate. Pajuto, kaip kažkur aštrūs lapės nasrai perkando kiškio kaklą. Gyvybės ratas sukosi. Jis skaičiavo laiką, iki kol visa tai išnyks.
Kitą dieną ji nepasirodė. Jis nustebo. Ji atvažiuodavo bemaž kiekvieną dieną. Kurgi dingo?
Jis laukė visą dieną, atsisėdęs ant kalvos, įbedęs akis į kelią. Ėmė temti. Miško Dievas atsistojo. Atrodo, ji kažkur dingo. Lyg jam rūpėtų, pagalvojo.
Bet staiga keliu kažkas praskriejo. Greičiau, nei įprastai. Lyg skubėtų. Tai sužadino jo smalsumą.
Miško Dievas patraukė iš paskos. Pasivyti ją teužtruko sekundę. Bet jis atsiliko, vien tam, kad jo nepastebėtų. Tai buvo ji. Mergina.
Kur ji skuba? – svarstė jis. – Lyg kažkur vėluotų.
Mergina pasuko už kampo. Čia žmonės pjovė mišką. Didžiuliai buldozeriai vežė medžius. Ji sustojo prie darbininkų.
- Sustokit! Baikit! – suriko.
Neatrodė, kad jos kažkas klausytųsi.
Mergina suklykė taip garsiai, kaip tik galėjo. Pora galvų atsisuko. Vienas darbininkas priėjo. Miško Dievas pasivertė drugiu – pilkšvai baltu, visai neišvaizdžiu – ir nutūpė ant jo šalmo.
- Ko tau reikia, mergiščia?
- Kai tėtis pardavė mišką, ponas Gimberis žadėjo neišpjauti daugiau nei trečdalio per penkerius metus. Jis žadėjo iškirstus plotus iškart atsodinti! Praėjo dar tik dveji metai, o pusės miško jau nebėra! Jūs jį sunaikinsit!
- Kuo mes čia dėti? Eik pas Gimberį ir aiškinkis.
- Cha! Lengva kalbėti, kai jis ilsisi kažkur Kanarų salose.
Dar vienas darbininkas priėjo artyn.
- Mergaite, užstoji sunkvežimiui kelią.
Ji pažvelgė į burzgiančius mechanizmus.
- Bet taip negalima. Jūs laužot pažadą.
- Jokio pažado mes nedavėm! – atkirto vienas iš darbininkų.
- Mergaite, - tarė kitas, - tu jau per didelė tikėti pažadais. Reikia raštiško susitarimo – kitaip galim daryti, ką norim.
- Jūs iškirsit jį visą? – jos balsas drebėjo.
- Paliksim jaunuolyną. Kol kas. Nesijaudink. Vis tiek dar užtruksim, kol baigsim.
Mergina nusisuko nuo jų. Stovėjo sustingusi, atgręžusi nugarą. Užvertė galvą, lyg žiūrėtų į medžių viršūnes. Miško Dievas pakilo ir nusileido ant sunkvežimio šono. Jis matė jos veidą. Žvilgsnis buvo tuščias, lyg miręs. Ore tvyrojo beviltiškumas. Miško Dievas niekada negalvojo, kad ji taip myli mišką. Ir jis pajuto, kad ne veltui ją saugojo.
Mergina atsisuko. Ji atrodė dėl kažko apsisprendusi.
- Aš jums neleisiu, - teištarė.
Darbininkai nusikvatojo.
- Kaip? – paklausė vienas.
Mergina metė dviratį ir užbėgo sunkvežimiams prieš akis. Ištiesusi rankas į šonus, ji ėjo link miško, kol kas dar neiškirsto, sveiko jo ploto.
Darbininkai ėmė keiktis. Pora išjungė sunkvežimių variklius ir išlipę patraukė prie jos.
- Nevaidink aktyvistės! – suriko kažkas.
- Traukis, kvaiša!
Bet ji stovėjo, tvirtai prisišliejusi prie medžio kamieno. Viena, silpna, žmogiška.
Kažkas sugriebė ją už rankos, timptelėjo. Mergina krito. Stojosi, bet kažkas pastūmė. Būrys suaugusių vyrų ėmė ją tempti tolyn, link kelio. Ji klykė, priešinosi, bet tai juos tik erzino. Kažkas jai kumštelėjo, kad nusiramintų. Kažkas per šiurkščiai pastūmė. Ji krito, o kai buvo pakelta už pakarpos, Miško Dievas pamatė kraują.
Koks jam skirtumas, kaip užsibaigs jo gyvenimas? Išnyks nežinioje, tyliai ir ramiai, kaip kiti Dievai, ar kovos iš paskutiniųjų, kaip kad kovojo drąsūs šių žmonių protėviai, tikėję Miškų Dievais ir nelietę miškų kaip šventos vietos? Šių žmonių, kurie, nors ir yra gamtos dalis, atskyrė save, pavertė dalimi kažkokios „civilizacijos“ ir dabar jaučiasi galintys gamtą parduoti, pirkti, gaminti, naudoti, auginti ir naikinti. Šių žmonių, kurie dėl pinigų atsigręžia vieni prieš kitus, net jei tas kitas būtų tik silpna, jauna mergina! Mergina, kuri drįsta kovoti!
Ir Miško Dievas vėl pasivertė žmogumi. Prilietė sunkvežimį ir šio viduriuose ėmė augti gėlės. Greit jos užpildys visas ertmes, ir iš sunkvežimio bus tiek pat naudos, kiek iš kitų miške žmonių  paliekamų šiukšlių. Ėjo link žmonių, lietė vieną automobilį po kito. Tolyje užgeso grandininiai pjūklai.
Mergina jį pamatė. Paukščiai nutilo, jie jau niekada nebepragys. Miške įsivyravo tyla. Dabar jau visi žvelgė į jį.
- Naikinat mano mišką. Naikinat mano gyventojus. Naikinat mane. BET JOS NENAIKINSIT.
Vyrai žvelgė į jį, nesuprasdami, kas vyksta. Tuomet vienas iš jų pažaliavo. Iš pradžių nežymiai, vos pastebimai, tačiau spalva vis ryškėjo – ką tik prasiskleidusio augalo žaluma. Burna nevalingai prasižiojo, iš gerklės gilumos išniro vijoklis. Dusdamas vyras krito ant žemės. Kiti metėsi bėgti. Bet automobiliai nesivedė, o iš miško pakraščių niro įvairaus plauko ir dydžio gyvūnai. Meškos pajuto naują instinktą – nutraukti viską, ką daro, ir keliauti į naujai atsiradusią proskyną miško gilumoje. Kai kurie jau buvo toli nubėgę, kai meškos žengė į kelią. Tuomet jos pajuto kitą instinktą. Seną, gyvavusį jų kraujyje nuo atsiradimo pradžios. Jis buvo stiprus, bemaž nenugalimas. Instinktas žudyti.
Mergina žvelgė į Miško Dievą.
- Tu nemelavai. Tu – Dievas.
- Ne bet koks. Miško.
Mergina nusivalė iš panosės kraują ir atsitiesė.
- Kodėl?.. Kodėl mane išgelbėjai?
Jis tylėjo, tik žvelgė į ją.
- Kodėl? – ji žengė artyn.
Miško Dievas atšlijo.
- Nes nekenčiu žmonių. Nes jie naikina mišką. O kai mirs miškas, mirsiu ir aš. Nekenčiu žmonių, visų visų. Išskyrus tave.
Ji išplėtė akis. Stovėjo tylėdama, drebėjo, aplipusi šapais nuo nukirstų medžių.
- Tikrai?
- Taip. Bet dabar turi eiti. Mums negalima skriausti žmonių. Dabar jis prakeiktas. Aš prakeiktas. Niekas, kas įeis į šį mišką, daugiau nebeišeis. Tu paskutinė likai. Padarysiu tau išimtį. Tačiau daugiau sugrįžti nebegalėsi.
Ji ilgai žvelgė į jį.
- Arba?.. – galiausiai paklausė.
Miško Dievas įkvėpė.
- Arba lik čia. Lik amžinai.
Jis ištiesė ranką. Merginos akys įsmigo į ją. Ji nedrįso ištiesti savosios.
- Na? – paklausė jis. – Pasirinkimas tavo.
Merginos akys nuslydo Miško Dievu, susikirto jų žvilgsniai.
Ji sugriebė ištiestą delną. Tuomet, netarusi nei žodžio, linktelėjo.

Praėjo daugybė vasarų ir žiemų. Keliai užaugo žole, medžiai taip išstypo, kad paslėpė dangų. Žmonės sakė, kad miškas prakeiktas, kad niekas, kas į jį žengia, nebegrįžta. Miškas stovėjo tylus, jame niekada nečiulbėjo paukščiai, vienintelis garsas, kurį dar skleidė žvėrys – vos girdimi letenų žingsniai per lapus, skerdžiamo gyvūno žviegimas ir plėšomos mėsos garsas. Miške išliko tik žiauriausi. Ir tik pačioje miško gilumoje tvyrojo properša, o joje stovėjo trobelė, maža, sumeistrauta iš senų, prieš daugelį metų nukirstų medžių. Aplink ją trūnijo surūdiję sunkvežimiai, grandininiai pjūklai, metaliniai įnagiai, kurių paskirties miške niekas neprisiminė. Juos pamažu glemžėsi gamta: automobilius slėpė vijokliai, per stogus kelią į saulę skynėsi augantys medžiai. Įrankiai iš lėto smigo gilyn į žemę, vis labiau ir labiau nykdami tarp žolių.
Trobelėje gyveno senutė. Kartais ji išeidavo pasivaikščioti, stovėdavo prie pat miško pakraščio, stebėdama tolyje esančias gatves ir žmones. Bet užkalbinta niekada neatsakydavo, tik apsisukdavo ir grįždavo, iš kur atėjusi.
Žmonės vadino ją ragana.
Kažkada kažkas pavadino ją Miško Dievo žmona.
2021-06-22 01:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-07-27 15:09
Nukainotas
Man pasirodė, kad čia viskas savo vietose, patiko, ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-07-11 00:29
Damastas
Trūksta tikslumo ir glaustumo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-22 22:34
gogo
sveika
grybui tas pats ar rauti ar pjauti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-22 18:04
MiraTuba
1a2b3c dėkoju jums labai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-22 15:58
1a2b3c
Labai įspūdinga. Nors pati idėja man svetima, bet perteikta tikrai įtaigiai. 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą