Rašyk
Eilės (75362)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10633)
Vaikams (2540)
Slam (50)
English (1161)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ji vilkėjo rausva palaidine ir baltomis timpomis rausvais taškiukais. Avėjo baltom suvarstomom basutėm, kurios šiuo metu šlapo, mergaitei žengiant per drėgną žolę. Ji, kaip visada, atvažiavus pas senelę ėjo prie upelio.
Namas, kuriame gyveno senelė, stovėjo mieste. Vidury miesto, kur daugybė daugiabučių, automobilių ir triukšmo. Gatvė, kurioje gyveno senelė, buvo viena iš nedaugelio, kurioje stovėjo nuosavi namai, ne daugiabučiai. Mama kalbėjosi su senele, senelė primygtinai reikalavo, kad mama pasiimtų namo bent porą stiklainių su uogiene. Mergaitė, Marija, norėjo, kad mama šią paimtų, sodriai raudoną, su mezginiais uždengtu dangteliu. Mama, kaip visada, nenorėjo imti – ji pas mus visada sugenda, sakė ji, mes niekada jos nesuvalgom.
Jos turėjo greitai važiuoti namo, tad Marija norėjo bent trumpam nueiti prie upelio, mėgstamiausios jos apsilankymų pas senelę dalies. Upelis tekėjo už senelės kiemo, reikėjo pereiti šį, atsidaryti nedidelius vartelius, nulipti žemyn laiptukais ir štai jis – mažytis, siauras upeliukas, tekantis viduryje miesto, apsuptas laukinių žolių, didžiulių nuodingų lapų, merkiančių galus į vandenį. Kitoje jo pusėje buvo pėsčiųjų takas, kuriuo visada eidavo žmonės, ar būdavo diena, ar naktis.
Mergaitė įmerkė delnus į ledinį vandenį. Ore sklandė drėgmės kvapas, šlapių žolių ir garuojančio vandens kvapas. Jai patikdavo nusileisti čia senais, sutrūkinėjusiais betoniniais laiptukais, girdėti upelio čiurlenimą, pasislėpti tarp laukinių augalų, slepiančių pėsčiųjų taką, ir pasijusti lyg džiunglėse viduryje miesto. Ji gyveno daugiabutyje, o aplink tvyrojo tik kitų daugiabučių ir asfaltuotų stovėjimo aikštelių džiunglės. Čia taip pat buvo miestas, bet kažkuom kitoks, tad ji mėgavosi ta ramybe, kurią pajusdavo prie upelio. Ši vieta buvo jos asmeninės džiunglės, mažos, bet slaptos, tik jos ir jos vienos.
- Marija! – pašaukė senelė.
Marija neatsakė, vildamasi nors kiek prailginti laiką prie upelio.
- Marija! – senelės balsas suskambo kiek arčiau.
Mergaitė atsiduso.
- Marija, - ji pajuto šiltą senelės delną sau ant peties. – Laikas namo.
- Žinau, - atsakė anūkė stodamasi, balse girdėjosi ilgesys.
- Nesijaudink, kitą savaitgalį vėl atvažiuosit, - nuramino senelė.
- Žinau, - pakartojo Marija, aplenkdama senelę ir eidama link vartelių.
Senelė atsiduso ir pažvelgė į upelį. Jai taip pat patiko upelis, nors skirtingai, nei Marija, matė jį suaugusio žmogaus, o ne idealizuojančiomis vaiko akimis. Tolėliau upelyje gulėjo išmesta biuro kėdė, kurios Marija nepastebėjo. Ratukai iš lėto sukosi, varomi upelio srovės, raudonas apmušalas buvo permirkęs. Žmonės dažnai išmesdavo į upelį šiukšles, tokias kaip popierėliai nuo maisto, plastikinius ir stiklinius butelius, kartais ir kažką didesnio, bet kėdę senelė matė pirmą kartą.
Ji atsiminė savo jaunystę, kuri, rodos, buvo prieš šimtus metų. Atsiminė, kaip aplink upelį tyvuliavo geltonos rugių pievos, tolyje tamsavo miško siluetas, o upelis dar nebuvo upelis – tai buvo upė, didelė, srauni, ji šniokštė su didžiule jėga. Tuomet senelei atrodė, kad upė yra amžina. Ji tekėjo per kalvas, per slėnius, ji grobė medžius savo krantuose ir tempė juos į jūras. Senelė, kuri tada dar buvo netekėjusi mergina, ateidavo iš savo trobos pasisemti iš upelio vandens, skaidraus it krištolas, arba atsinešdavo skalbinius skalbti.
Vėliau ji užaugo, ištekėjo. Aplink įsikūrė kaimas, žmonės naudojosi upe savo poreikiams. Vanduo nebebuvo toks skaidrus, o upės vaga susiaurėjo, bet ji vis dar buvo stipri, visa griaunanti.
Kai mirė pirmasis jos vyras, kaimas jau virto mažu miesteliu. Žmonės grindė gatves dideliais akmenimis, turtingieji statėsi namus iš plytų, nebe medžio. Jie davė vardą miesteliui, nors moteris buvo pirmoji, kuri ten apsigyveno, ir gyveno dar ilgai po to, kai žmonės, sugalvoję pavadinimą, atgulė į kapus.
Ji matė, kaip žmonės iškirto mišką aplink, kad turėtų iš ko statyti namus, ji matė, kaip nepažįstami žmonės užėmė jos kaimynų vietas. Ji ir vėl ištekėjo, pasistatė namą prie pat upės, kuri vis seko ir seko. Tąkart ji pirmąsyk pajuto širdy kirbant dvejonę, ar upė išties amžina.
Vėliau miestelis virto miestu, didžiulis fabrikas įsikūrė netoliese, tad žmonės plūdo ieškodami darbo. Ji stebėjo, kaip žmonės vežė didžiulius betono luitus ir statė namus, aukštesnius už medžius. Ji laikė savo pirmagimį ir stebėjo, kaip išnyko pievos, miškai, kaip jų vietą užėmė pilkas betonas ir plačios asfalto gatvės. Jos upė tapo siauru upeliu, ne tokiu švariu, ne tokiu skaidriu ir šaltu, koks buvo anksčiau, tačiau jis vis dar buvo jos, tik jos ir jos vienos.
Dabar ji jau sena, jos anūkė auga, o dukra sensta, jos upė su metais siaurėja, žmonės perdažo daugiabučius, namus, tvarko gatves ir stato parduotuves, miestas plečiasi, didėja, keičiasi. Viskas keičiasi, net ir jos upė, net ir ji pati.
Ji galvojo, kad upė yra amžina, ji galvojo, jog ir pati gyvens amžinai, o štai dabar mato, kad viskam ateina pabaiga.
- Senele! – dabar jau Marija kvietė senelę.
Moteris pasisuko. Anūkė laukė, pradariusi vartelius.
- Eini? - paklausė.
- Taip, brangute, einu, - atsakė senelė ir žengė žingsnį anūkės link.
Ir vis dėlto ji neteisi. Tai ne pabaiga, tai – tik dar vienas pokytis. Viskas keičiasi, ir jos anūkė tęs istoriją, kurią pradėjo senelė.
2021-06-18 02:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-21 22:59
MiraTuba
Damastai, labai dėkoju jums už komentarą. Tikrai naudinga informacija ir ateityje atsižvelgsiu į jūsų išsakytas pastabas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-20 22:36
Damastas
Išlaisvinti kas planuota manyčau pavyko, bet dabar vertėtų pagalvoti apie redakciją. Tekste gana daug nereikalingų patikslinimų, savaime suprantamos informacijos dubliavimo, pati informacija daug kur išberiama beveik matematiškai tiesmukai, tiesiog surašant faktus, užuot pateikus ryškesnį vaizdinį. Labai padėtų perrašyti nenaudojant žodžio "kuris". Labai prasišviestų pasiskaičius ką nors apie stiliaus glaustumą. Kita problema - personažų emocijos dialoginėje vietoje neįtikina, joms trūksta tikrumo, tikslumo, motyvacijos. Nėra iki galo aišku, ką simbolizuoja upė, nėra jokios užuominos, kad ji neišseks galutinai. Iš kur tas optimizmas pabaigoje, kas nesibaigs, koks ryšys tarp upės, senelės ir anūkės, kodėl ta upė tokia savarbi joms ir tt.

P.s. jeigu kažkurie komentarai atrodo neadekvatūs ar liguisti, tai čia vieno ir to paties veikėjo mizantropiniai išpuoliai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-19 13:47
lulu________________________________
Klausei kaip išlaisvinti vidinį hamburgerį.


Writing Is Not a McDonald’s Hamburger

Natalie Goldberg
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-19 13:22
wirusas
Akivaizdumų rašymas atšipusia plunksna mediniais sakiniais.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-19 13:13
gogo
gabumų va ko tu neturi
o neturint laiko irgi geriau nerašyt
gaišini visus savo dienoraščiais

nori redakcijos dykai
nejuokink
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-19 01:59
MiraTuba
Alicija, dėkoju jums už komentarą :) Kol kas neplanuoju kelti jokio šio kūrinio pratęsimo, kadangi tai turėjo būti tik trumpas apsakymas, kurį iš pradžių rašiau tik kaip pratimą pagal Natalie Goldberg knygą "Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-19 01:09
MiraTuba
Ponas gogo, aš nelabai suprantu jūsų komentarų. Ką tik prisijungiau prie platformos, tad ką turite omeny sakydamas "ir vėl spaudinėji"? Iš pirmo jūsų komentaro supratau tik tiek, kad jums nepatiko sakini dalis "'vildamasi nors kiek prailginti laiką prie upelio." Tokiu atveju prašau pasakykite, kaip sakinį koreguotumėt? Jeigu turite kitų variantų, būtų gerai žinoti. Ir gal galit truputį aiškiau rašyti? Aš suprantu, kad jūs norit labai meniškai išsireikšti, bet todėl blogai ir įvertinau pirmą jūsų komentarą, kad juos šifruoti reikia, ko aš daryti nei noriu, nei turiu laiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-18 22:15
gogo
ir vėl spaudinėji geras blogas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-18 09:27
Alicija_
Labai geras tekstas, o jame visko, ir ašarą išspaudė dėl senelės likimo, ir anūkė vaizdžiai aprašyta. Parašykite kaip viskas dėliojosi toliau, gal senelės vaikystės kokią istoriją antroje dalyje įterpsite, kas žino. Laukiam.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-18 02:57
gogo
klausyk, žmoguti, tu ką tik persiklonavai
nebandyk sakyti, kad man paranoja
nebandyk, nes aš iš anksto nuspėjau ką nori sakyt

nori 4-ių o gauni 2
problema yra jau antram sakiny žodyje 'mergaitei'
tai perteklinis tikslinimas

nusišneku perkaitau nepyk
na juk turėjau kažką pasakyt

toliau bandau pateisint dvejetą
va, radau, šis sak yra pzd* kokia nesąmonė
jei tokį parašyčiau bausčiau save kuo ilgiausiu nerašymu

'vildamasi nors kiek prailginti laiką prie upelio.'

nzn tu arba aš vienas mūsų neturime kalbos ir gal net stiliaus pojūčio. vienam iš mūsų liet kalba nėra gimtoji.
tai daugiau nei akivaizdu. be abejo tai blogai, blogai arba tau arba man

tegu rašymo dvasios paskelbia nuosprendį vienam iš mūsų
tau arba man mergyt
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą