Rašyk
Eilės (75362)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10633)
Vaikams (2540)
Slam (50)
English (1161)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Hofmanas. Sąžiningas? Kuo čia dėta sąžinė?
Lotas. Kaip tik todėl… Jei ne jo sąžinė, tikriausiai nebūtų nusišovęs. (…) Jis buvo talentingas vaikinas, to nenuneigsi. Penkerius metus jis buvo priverstas dirbti tinkuotoju, kitus penkerius, kaip sakoma, laisvai vertėsi badmiriaudamas ir, be to, lipdė mažas statulėles.
Hofmanas. Šlykštybės. Menas turi mane linksminti. Ne! Toks menas ne mano skoniui.
Lotas. Man jis irgi nepatiko, bet Fipsas atkakliai laikėsi savo. Pereitą pavasarį buvo paskelbtas paminklo konkursas: norėjo įamžinti kažkokį kunigaikštuką. Fipsas dalyvavo konkurse ir laimėjo; ir greit po to nusišovė.
Hofmanas. Kur čia jo sąžiningumas, man taip ir neaišku. Aš tai pavadinčiau blūdu… graužatim… splinu… ar panašiai.
Lotas. Tokia daugumos nuomonė.
Hofmanas. Deja, ir aš prie jos prisidedu.
Lotas. Jam, žinoma, vis tiek, ką…

G. Hauptmann’as – “Prieš saulėtekį”



A pabudo iš gilaus miego ir pamatė nepaprastai gluminantį dalyką. Jis pabudo ne savo namuose, lovoje, bet kažkokiame tamsiame kambaryje, ant grindų. Vaikinas tučtuojau pašoko apsidairyti, kur jis yra. Ir, kai įtempęs žvilgsnį, gerai įsižiūrėjo, pamatė, kad tūno potamsėje erdvėje, apribotoje keturių sienų bei grindų ir lubų. Kambario sienos buvo senos ir nutriušusios: tapetai seni, apsitrynę, purvini, kai kur nusėti kiaurymių su nubyrėjusiu tinku. Grindys nuklotos aplūžusių lentų. Lubos seniai netekusios baltų kalkių spalvos, daug kur įtrūkusios ir subjaurotos nubyrėjusio tinko. A susidarė įspūdį, kad esąs kažkokiame apleistame pastate, tačiau jį dar labiau pribloškė tai, kad kambaryje nebuvo jokių durų ir langų. “Kur aš? Kaip čia pakliuvau”, - susimąstė A ir mintimis nusikėlė į vakar dieną, kai savo namuose, naktėjant, atsigulė miegoti. Prisiminė, kad atsigulęs užmigo ne iškart, bet prieš miegą mąstė apie savo būklę.
Šis jaunuolis buvo iš tų žmonių gretų, kuriuos gyvenimas nelepino. Augęs išsiskyrusių tėvų šeimoje, sudarytoje iš girtuoklio tėvo, minimalų atlyginimą uždirbančios motinos ir jo paties, A gyveno tokioje terpėje, kurioje bujojo kivirčai, nuolatinis nepriteklius ir neapykanta tarp visų šeimos narių. Jaunuolis, vienintelis vaikas šeimoje, buvo nuolat spaudžiamas į kampą ne tik destruktyvių šeimos santykių, bet ir psichinės ligos. Liga buvo nepagydoma, tik kontroliuojama. Taigi pirmas A uždavinys buvo priimti diagnozę ir išmokti su ja gyventi. Jaunuolis, ilgai neigęs diagnozės teisingumą, vieną dieną išvydo daug sakantį gyvenimo pavyzdį.
Dar kartą, jau rutiniškai, gulėdamas ligoninėje A atkreipė dėmesį į du depresija sergančius pacientus. Tai buvo paauglė ir trisdešimtmetis vyras. Vieną dieną vaikinas matė, kaip paauglė išėjo iš gydytojo kabineto su savo tėvu. Abiem prisėdus prasidėjo pokalbis iš kurio jis suprato, kad mergina kalba taip, jog, esą, depresijos diagnozė ją nepaprastai, ne pagal amžių subrandino, nes, užuot būdama dar viena nerūpestinga …iolikos metų mergina, ji yra didžiausias žmonijos kankinys, kurią gamta nubaudė pačia žiauriausia, kokia tik įmanoma, bausme; per visą žmonijos istoriją nebuvo labiau nuskriausto ir dėl to išmintingesnio už ją žmogaus. Tačiau kai jos tėvas pasakė: “Dukra, tavo būklė yra sunki, tau reikia gultis į ligoninę…” – ji atsikirto, kad to tikrai nedarys, nes ji nėra kažkokia “psichė”. Ji vis kartojo: “Jūs nesuprantate esmės, nesuprantate esmės…” – ir galiausiai apsiverkė.
Veikiausiai pasakymą “jūs nesuprantate esmės” ši paauglė tėvams yra sakiusi šimtus kartų, tačiau tą “esmę” kaskart aiškinusi vis kitaip. Nors ji vaizdavo, kad mąsto kaip brandaus amžiaus moteris, iš tikrųjų elgėsi kaip paikas, kaprizingas vaikas. O štai skyriuje sutiktas minėtas vyras, nors ir turintis tą pačią diagnozę, stebino savo oria laikysena, pakilia nuotaika, laisvu bendravimu, nepaisant to, kad jis į ligoninę atsigulė ne iš gero gyvenimo. Bet bent iš dalies galima suprasti, kodėl mergina taip purtosi gulimosi į psichiatrijos ligoninę. Visuomenė mano, kad daugiau ar mažiau pacientų ten atsiduria dėl sunkaus gyvenimo sukelto nervų pakrikimo, vadinasi, išeitų, kad pacientai ten ilsisi nuo per sunkaus gyvenimo, kad ten jie atgauna proto ramybę. Tačiau yra ne visai taip: būnant ligoninėje, atrodo, kad tu ten greičiau išprotėsi, nei pasveiksi.
Ką psichikos ligoniui pirmiausia reikia daryti su savo diagnoze? Visi psichiatrai į šį klausimą atsakytų vienodai: diagnozę pirmiausia reikia priimti. Ir A jau gulėdamas lovoje ir apmąstydamas tuos du atvejus, pastebėjo, kad paauglė yra nepriėmusi savo diagnozės, ji vis dar yra diagnozės neigimo stadijos, priešingai nei vyriškis, priėmęs ir įsisąmoninęs savo diagnozę. “Tokios ligos, kaip, tarkime, depresija, yra diagnozuojamos visam gyvenimui ir niekur nuo ligos nepabėgsi – ją reikia priimti. Koks buvau naivus, kai artimiesiems sakydavau, kad, girdi, taip, aš sergu, bet kadangi šiais laikais medicina daro pažangą geometrine progresija, tėra tik laiko klausimas, kada medicina padarys stebuklą ir mane išgydys. Arba kai sakydavau, jog - taip, aš sergu, bet knygyne nusipirkau labai gerą knygą apie tai, kad pasąmonė išgelbės Visatą, taigi, tėra tik laiko klausimas, kada savo valios pastangomis save išgydysiu. – Juk tai diagnozės neigimo stadijos formos. Pasąmonė išgelbės Visatą! Koks naivumas. Kuo psichiatrijoje mažiau ezoterijos, tuo joje daugiau psichiatrijos. ” – Taip prieš užmigdamas samprotavo A. Jis priėmė savo diagnozę ir paniro į gilų miegą.
“Taigi, prieš užmigdamas aš įsisąmoninau savo ligą. Išeitų taip, kad prieš užmigdamas, aš pabudau (mano sąmonė pabudo). Regis, padariau didžiulį šuolį į priekį ir pradėjau eiti teisingu keliu, tai kodėl aš atsiradau čia, nežinia kur, įkalintas tarp keturių sienų? Sakoma, kad žmogus miega ne tik tuomet, kai jo sąmonė išsijungia nakties poilsiui, sakoma, kad žmogus yra tokia būtybė, kuri būdama ir atvertomis akimis daugiau ar mažiau miega (miega jo sąmonė). Vadinasi, galbūt aš tebemiegu ir tam, kad atsibusčiau ir ištrūkčiau iš šios skylės, reikia padaryti dar kokią proto revoliuciją, ne tik diagnozės įsisąmoninimą? Pagalvokime: aš nuolat mąstydavau, kaip išspręsti šeimos problemas, nes tas nepriteklius, nuolatinis tėvo parazitavimas, motinos man daromas spaudimas, konfliktai… Tas nuolatinis sugriautos šeimos santykių destruktyvumas tik kelia nereikalingą įtampą ir įvaro nereikalingo streso mano psichikai, o visa tai paūmina mano ligos simptomus.
Netikėtai A samprotavimus nutraukė pasigirdęs balsas iš už vienos iš sienų. “Pagaliau – viltis iš čia ištrūkti” – Vaikinas pradėjo belsti į tą sieną už kurios buvo girdėti kažkokio vyriškio balsas ir šaukti: “Ei, kas nors! Atsiliepkite,  aš čia esu įkalintas tarp keturių sienų ir niekaip nerandu išėjimo! Ar girdite mane? ” – Tačiau balsas monotoniškai kalbėjo toliau, tarsi A keliamo triukšmo nė nebūtų. Vyriškis kurį laiką pakalbėjęs, nutilo. A įsiminė pasakytus žodžius. Jie buvo tokie: “Susiradau nuošalų gražioje vietoje pensioną ir praleidau tris ramiausius, o gal ir kūrybingiausius savo gyvenime mėnesius. Gyvenau vienas, niekas man nerūpėjo, nė aš niekam nerūpėjau. Per tuos tris mėnesius parašiau keletą eilėraščių, romano pirmąjį tomą ir pradėjau antrąjį. Stačiai sprogdino krūtinę, kas prisirinko per ilgus metus. Turėjau tai išlieti, pasakyti. Išliejus pasidarė lengviau. ” Ir vyriškio monologas, neatsižvelgiant į tai, kaip garsiai A šaukė ir kaip stipriai trankė sieną, nutilo. Šis vyriškas balsas jam pasirodė pažįstamas, tik jaunuolis neatsiminė, kieno yra šis balsas. Tačiau nors balsas buvo ir abejingas A pastangoms atkreipti į save dėmesį, bet vyras kalbėjo įkalintajam aktualia tema: apie literatūrinę kūrybą. Juk A jau senokai rašo eilėraščių. Literatūrinė kūryba yra gera tuo, kad rašytojui rašymas yra autopsichoterapija (apie tai ir kalbėjo vyras anapus sienos) dar be to jaunuolis prisiminė, kad dažnai pats save tikino, jog “poezija bus tai, per ką išsivaduosiu iš destruktyvios šeimos terpės ir prasimušiu į gyvenimą”. A mąstant apie poeziją, apie jos teikiamą psichoterapiją, jis pastebėjo netikėtą atradimą.
Vienoje sienoje, pasirodo, buvo didelis langas su vaizdu į nakties apgaubtą sodą. Matyt, anksčiau jaunuolis to lango nepastebėjo, nes, sprendžiant iš vaizdo anapus stiklo, lauke buvo tamsu, o ir A akys jau apsiprato su prieblanda. Langas buvo be rankenos, vadinasi, “teks įsibėgėjus trenktis į stiklą ir prasidaužti laukan”. Vaikinas atsitraukė toliau nuo lango, atstatė kairį petį ir įsibėgėjęs trenkėsi į stiklą… tačiau, užuot atsidūręs sode, jis atšoko nuo to lango atgal į kambarį, kaip žirnis nuo sienos. Įkalintasis kurį laiką pastenėjo iš skausmo ir pakilęs susimąstė: “Kodėl nepavyko su stiklais įšokti į sodą ir išsivaduoti iš šio kalėjimo. Ką padariau ne taip? ” Jaunuolis pažvelgė į langą ir atkreipė dėmesį į tai, kaip gražiai atrodo sode esanti obelis su prinokusių obuolių nusvarintomis šakomis. Šis grožio išgyvenimas suteikė jam progą trumpam užsimiršti. Tačiau netrukus dėmesį užėmė karčios mintys. “Nors poezija turėtų būti tai, per ką prasimušiu į visuomenę, tačiau niekaip nepavyksta išleisti savo poezijos rinkinio. ”
Tiesa, internete jaunasis rašytojas rado poetams mėgėjams pasireikšti skirtų svetainių. tarp kurių galima paminėti tokią svetainę kaip Poemhunter. com. Tačiau yra kita bėda. Tokiose svetainėse tiesiog privalomas toks elgesys, kuris yra vadinamas feedback: reikia skaityti kitų mėgėjų kūrybą ir parašyti komentarą, kad šie atsilygintų tau tuo pačiu, ir taip toliau, kad taptum populiaresnis ir įtakingesnis. Jaunasis rašytojas paskelbė kelis savo eilėraščius, sulaukusius tokių komentarų, kurie buvo toli nuo to, ko A tikėjosi, o dėl jo komentarų, tai, nors jis rašydavo labai taktiškus ir konstruktyvios kritikos komentarus, bet jo komentarai buvo kažkokie... gluminantys.
Štai vienas mėgėjas parašė eilėraštį, kurio lyrinis subjektas yra lyg ir koks alpinistas, kuris nutarė išsižadėti lygumų ir kopti į kalnų viršūnes, ir atlikinėdamas nepaprastus žygius, pajusti Žmogaus vertę, galiausiai užkopus į jas. A parašė maždaug tokį komentarą: “Ką tu tikiesi rasti ant kalno viršūnės? Kai Hermann’as Buhl’is užkopė ant Nangaparbatos viršūnės, jis nejautė jokio džiaugsmo. Tuo metu, kai jis užkopė ant kalno viršūnės, jį kamavo didžiulis troškulys, burna buvo sausa kaip popierius, kamavo ūmus gerklės skausmas, išsekimas nuo nemiegojimo. Buhl’is buvo visiškai vienišas: jo ekspedicijos vadovai jam griežtai įsakė nekopti į kalną ir grįžti į stovyklą, bet jis nepakluso. Alpinisto ekspedicijos draugai nerėmė jo apsisprendimo. Kai šis kopė, jis neretai negalėdavo atsigulti, nors būdavo išsekęs ir jam žvėriškai reikėjo poilsio; buvo bent viena naktis, kurią jis pernakvojo stovėdamas. Ką tu tikiesi surasti ant kalno viršūnės, išsižadėjęs lygumų? ” Ūmai A apmastymus nutraukė pasigirdusi dar viena kalba, tik iš už kitos sienos ir, nors balsas buvo vyriškas, tačiau kalbąs žmogus buvo kitas, nei prieš tai kalbėjęs. A vėl pripuolė prie sienos ir pradėjo kiek galėdamas stipriau baladoti ir šaukti kalbančiam vyrui, kad šis išgirstų jo pagalbos šauksmą. Tačiau ir vėl, neatsižvelgiant į jaunuolio keliamą triukšmą, balsas nepertraukiamai varė savo monologą kol galiausiai nuščiuvo. Ir vėl klausytas balsas A pasirodė pažįstamas, tik jis ir vėl neatsiminė, kieno tas balsas. A labai aiškiai girdėjo, kas buvo sakoma. Vyriškis kalbėjo maždaug taip: “Aš manau, kad tau reikia merginos, kad ši į tavo gyvenimą įneštų chaoso, priešingu atveju, tas tavo perfekcionistinis poetiškas pasaulis labai skaudžiai suduš. ” Vaikinas vėl pažvelgė į langą. Šį kartą atkreipė dėmesį į sode esančią kūdrą, kurios lygiame paviršiuje atsispindėjo medžiai kaip kokiame veidrodyje. Nė jokios bangelės, nei judančių, šnarančių lapų; atrodė tarsi gamta būtų nurimusi ir susikaupusi, ir ši didinga ramybė vėl prikaustė A dėmesį savo grožiu… “Mergina padės man išsivaduoti” – staiga vaikino galvoje švystelėjo mintis. “Ką gi, - try harder”. Pagalvojo A ir atsitraukė nuo lango toliau, kad smūgis, įsibėgėjus būtų stipresnis. Jis sukaupė jėgas, atstatė šį sykį sveikąjį dešinį petį, įsibėgėjo stipriau, nei pirma, pašoko… ir atsimušė nuo lango atgal į kambarį. A suėmė dar didesnis skausmas. Painkštęs, pagalvojo: “Ką šį kartą padariau blogai, kodėl ir vėl nepavyko ištrūkti į gražųjį sodą. ” Jis vėl pradėjo laižytis žaizdas.
Jaunuolį daug kas ragino susirasti merginą ir prikaišiojo, kodėl jis vis dar viengungis. Mergina... A gerai prisiminė savo pirmąjį poetinį bandymą. Tai buvo prozinis meilės eilėraštis dedikuotas merginoms. Gerai prisiminė kaip svaigo parašęs tą bandymą.
Tačiau jo apsvaigimas, kiek prablaivėjo, kai savo pirmąjį poetinį bandymą paprašė įvertinti menininką B. B, perskaitęs tekstą, rūškanai nužvelgė jaunuolį ir tarė: “A, nedievink panų! Kai pažinsi merginas ir pamatysi, kad jos yra kur kas trivialesnės už tavo svajones apie jas... gali labai skaudžiai jomis nusivilti. Ir apskritai, jei nori būti geras poetas – nerašyk eilėraščių apie meilę. Geri rašytojai žino, kad meilės adoravimas iškreipia tikrąją meilę ir padaro ją nerealią, nesveiką. Meilės literatūra nesveikai išaukština menamą mylimą žmogų ir taip galima sau įsikalbėti, kad merginos ir meilė yra... na, kažkas tokio nerealaus ir taip aukštai, todėl nekritiškas skaitytojas gali sau įsikalbėti, kad jis yra dar nepasirengęs meilei, kad, atseit, jis yra nevertas savo svajonių moters..., bet meilė – laimė egzistuoja tik literatūroje ir kuo ta meilė vaizduojama nesveikesnė, tuo literatūriškai tai yra geriau, bet, A, merginos visai nėra kokios nors helenos iš Goethe‘s „Fausto“! Taip, ko gero galima sakyti, kad meilė yra džiaugsmas, tačiau taip pat tai yra ir rūpestis. Mylėti yra gerai, bet mylėti reikia sveikai.
Iš tiesų, pripažino A: “Deja, Džulijetos gyvena ne tikrame gyvenime, o pjesėse, todėl tie Romeo, kurie ieško Džulijetų gyvenime, yra pasmerkti tragedijai.
A samprotavimus ir vėl nutraukė dar vienas balsas, atsklidęs iš už dar kitos sienos. Jaunuolis pripuolė prie jos ir trečią kartą bandė prisišaukti pagalbos daužydamas sieną: “Ei! Kas nors! Kas bebūtumėte! Aš čia įstrigęs tarp keturių sienų ir nerandu išėjimo! Atsiliepkit! Padėkite man iš čia ištrūkti! ” Moteriško balso monologo fragmentas, kurį A nugirdo buvo toks: “Kodėl nebandai įsigyti geriau apmokamo darbo, tarkime kokio apdailininko, santechniko ar staliaus?.. ” Šis balsas A ir vėl pasirodė pažįstamas, bet jis ir vėl negalėjo atsiminti, kam priklausė tas balsas. “Taip, iš tiesų, norint išsivaduoti iš mano psichiką destruktyviai veikiančių pančių reikia susirasti gerai apmokamą darbą. Vaikinas dar kartą pažiūrėjo į langą. Šįsyk jo dėmesį patraukė aukšta metalinė tvora su visokiais įmantriais užraitais ir smailais virbais. Tvora buvo su vartais, kurie buvo atverti. Apšviesta pilkos Mėnulio šviesos ji metė įspūdingus šešėlius, įmantresnius ir didingesnius nei pati tvora. A per dar neišblėsusį maudimą pamatė, kaip gražiai atrodo tas šviesos ir tamsos žaismas, jis pamatė, kad, apskritai, visas sodas atrodo gražiai, ir tas išgyvenimas nuramino jo sumišusį ir įsiaudrinusį protą, tarytum jo siela atsiduso nuo palengvėjimo. “Įsigyti profesiją” – šie žodžiai nušvietė jo sąmonę, o krūtinę užplūdo šiluma, jis atsitraukė nuo lango dar toliau, atkišo jau sumuštą kairįjį petį… “Nagi, trečias kartas turėtų nemeluoti” – pats sau tvirtino jaunuolis. Jis įsibėgėjo iš visų jėgų, bloškėsi į langą… ir vėl išsitiesė ant kambario grindų. Didžiulis fizinis skausmas, atmieštas dvasinio, suėmė A. Jis pravirko... Iš pradžių tyliai, o užplūdus beviltiškumo jausmui pratrūko ir pradėjo garsiai raudoti. Po nevilties jausmo vaikiną suėmė įtūžis. Jis prisiminė dar vieno geradėjo aplinkinio dar vieną geradėjišką raginimą. Taigi vienas iš tų geradėjų jam priekaištavo, girdi: “Ko tu nesiverti, pavyzdžiui, plytelių klijavimu? Klijuotum sau plyteles, uždirbtum gerą pinigą. ” “Aš pagalvosiu” – tąkart atsakė A. Kurį laiką laužęs galvą, vaikinas apsisprendė ir paskambino savo geradariui patarėjui. Pokalbis buvo toks: “Apsisprendžiau, kad iš tiesų noriu dirbti plytelių klijuotoju. Ar tu turi kokį konkretų pasiūlymą, ar tu turi kokį pažįstamą, kuris turi konkretų pasiūlymą, ar… tu tik girdėjai, kad yra tokių darbininkų paklausa? ” - “…Aš tik girdėjau…” – buvo atsakyta A... Jaunuolis padėjo ragelį. Panašių geranoriškų patarimų jis prisiklausė šimtų. Kaip kartais A įgrisdavo visi tie sveikieji geradėjai su savo geradėjiškais pamokslavimais, ko jam reika ir ko ne, ką jam daryti ir ko ne. Ir kodėl sveikieji į savo sveikas galvas yra įsikalę įsitikinimą, kad mes, sergantieji, turėtume klausyti jų, sveikųjų. Juk jie niekada nėra sirgę psichikos liga, todėl nežino, ką reiškia gyventi su ja. Juk gyvenime ir mūsų atžvilgiu jie vadovaujasi vadinamuoju sveiku protu. Tačiau, kai naktį žiūrime į dangų, mūsų sveikas protas mums sako, kad visi dangaus kūnai sukasi apie Žemę, o Žemė yra statiška ir įsikūrusi Visatos centre, bet mes žinome, kad taip nėra.
Kai A būklė paūmėdavo, kad jį pradėdavo kamuoti lėtinė nemiga, jis kentęs išsekimą nuo nemigos galiausiai palūždavo ir neturėdamas jėgų tiesiog gulėdavo lovoje, ar ta lova būdavo jo namų, ar psichiatrijos ligoninės. Psichiatrai tokią jo laikyseną vertindavo visada tik neigiamai: “Tam kad organizmas miegotų jis turi nuvargti, o tam kad nuvargtų turi judėti! ” “Aš daugiau neturiu jėgų judėti, tai man būtų per didelė kančia. ” “Tu rašai eilėraščių. Ar tau teko paskaityti R. M. Rilke’s kūrybos ir paties poeto biografiją? ” – jam kartą atšovė viena gydytoja. “Poetas savo gyvenimo pavyzdžiu parodė, kiek iš tiesų daug gali iškęsti žmogus, daug daugiau nei tu… Net kai jam buvo diagnozuota mirtina liga, nors ir žinodamas, kad mirs didelėse kančiose, Rilke atsisakė savo gydytojo jam rekomenduojamo morfijaus skausmui sumažinti ir mirė, bet mirė mirties nenugalėtas. ”
“Mokykis iš Rilke’s, - pasakytų ta gydytoja” – galvojo A, ir čia jo protas pratrūko destruktyviu autosarkazmu – “iš tiesų, kodėl man nepasimokius iš Rilke’s? Mirė, bet mirė mirties nenugalėtas” – na ir kas? - gerai, tegu tai būna labai įtaigi frazė, tokiems kaip man įkvėpti. O ar žinote tiesą? – paklausčiau jos. Nors Rilke ir labai šaunus, bet jo Pasaulis taip ir nebūtų sužinojęs, jei Rilke nebūtų gavęs Ludwig’o Wittgenstein’o fondo, skirto perspektyviems ir neturtingiems menininkams remti, finansinės paramos. Niekas nebūtų sužinojęs apie šį poetą ir jo didvyriškumą, jei nebūtų buvę L. Wittgensteino. Kaip čia yra, kad tokiam fondui įkurti pinigų Wittgenstein’as turėjo? negi šis mecenatas tokį fondą įkūrė iš savo matematikos mokytojo ir filosofijos dėstytojo atlyginimo? – Tikrai ne. Ludwig’as Wittgenstein’as nors ir šaunus, bet tikrai neuždirbo tokių didelių sumų, kad galėtų tokį fondą įkurti. Tai iš kur jis ištraukė tiek daug pinigų? Atsakymas yra labai paprastas: jis buvo turtingo tėvelio sūnus. L. Wittgenstein’as buvo kilęs iš aristokratų ir pirklių šeimos ir pinigus, gautus kaip palikimą iš savo turtingo despoto tėvo, paskyrė ne sau, nes norėjo visiems įrodyti, kad sugeba pragyventi pats iš savęs, o paskyrė minėtam fondui įkurti. Tai būtent: visoje Vakarų civilizacijoje visais laikais, išskyrus tik labai trumpą laikotarpį, kuris, palyginus su tais tūkstantmečiais, tėra mirksnis, tokie dalykai, kaip Aukštasis mokslas, Literatūra, Filosofija… tebuvo aristokratų ir turtingų buržua užsiėmimai, skirti tiems patiems aristokratams ir buržua. O, kalbant apie tokius, kaip aš, žmonės,  užuot klausęsi individualios, konkrečios, išgyvenimų prisodrintos ir patirties prisunktos individo kalbos, teisia mus indukcinės ir dedukcinės logikos operuojamomis sociologinėmis abstraktybėmis. Užuot gilinęsi, jie “kvalifikuoja” tokį atvejį pagal kurį nors sociologinį šabloną - abstraktybę ir nurodinėja elgtis pagal kitą sociologinę abstraktybę ir visai nesigilina ar tos sociologinės abstraktybės - šablonai veikia.
Tarp tų sociologinių abstraktybių yra tokios, kaip: Prigimtinės žmogaus teisės, Laisva žmogaus valia, Švietimas, Pažanga…
Valstybė, Demokratija, Prigimtinės žmogaus teisės, Švietimas, Pažanga, Lygios galimybės… nejaugi jūs vis dar tikite šiomis abstraktybėmis? Aš tai nebe. ” A ko gera ir toliau būtų mintijęs pagiežingas mintis, bet iškart po to, kai jis pats sau pasakė, kad netiki visuomenės idealais, staiga kambaryje kažkas trinktelėjo du kartus. Pirmas trinktelėjimas buvo garsesnis, antrasis kur kas duslesnis ir “minkštesnis”. A pažvelgė į tą pusę iš kurios nuvilnijo garsai ir pamatė… kad dingo langas. Jaunuolis netekęs žado žiūrėjo į tą sieną, kurioje buvo langas ir toje vietoje, kur tas langas buvo, matė tą pačią sieną, kaip ir kitos trys. “Kur dingo langas, nejaugi dabar šioje vietoje yra tik ta pati siena? ” - pagalvojo A. Ir tikrai, apgrabinėjęs buvusią lango vietą, įsitikino, kad prieš jį – dar viena siena. Tačiau tai buvo ne viskas, ką pamatė A: ant grindų gulėjo kažkas panašaus į didelę, plačią lentą. Vaikinas ją atvertė ir pamatė… kad tai yra didelis paveikslas, kuriame nutapytas langas su vaizdu į naktinį sodą…
Pasirodo, nėra jokio išėjimo iš šio prieblandaus kambario. Langas – gražus paveikslas – tebuvo išsivadavimo iliuzija, graži – bet iliuzija. A paaiškėjo dar kai kas. Tie anapus sienų kalbėję balsai, kurie jam buvo girdėti, tik jis negalėjo pasakyti kam jie priklauso… Dabar nelaimėlis juos atpažino. Tie monologai tai buvo jį gydžiusių psichiatrų, konsultavusių psichologų, psichoterapeutų, rašytojų jo buvusių mokytojų, jo, dabar jau buvusių, draugų. Visi jie vaikinui linkėjo gera: ar tai pasireiškė pagyrimais, ar padrasinimais, raginimais, pamokslavimais, spaudimu… Dabar jaunuolis suprato, kad visos tos jau buvusių gydytojų, jau buvusių mokytojų, ir dabar jau būtuoju laiku minimų draugų gražbylystės ir pamokslavimai, psichoterapijos, atliekamos psichoterapeutų ir autopsichoterapijos (ar tai būtų skaitymas, ar rašymas), tėra tik tai, kas atitolina tai, kas neišvengiama: visa tai, kas akino ir ragino jį prasimušti gyvenime, tebuvo tik gražus paveikslas, už kurio nieko nėra, tik dar viena aklina siena. A pagalvojo, kaip jį gydę psichiatrai galejo to nežinoti? Tačiau ar tikrai jie nežinojo? – Žinojo. Psichiatrų ir psichoterapeutų tikslas tebuvo užkalbėti A dantį bet kuo: tiek gražbylystėmis, tiek priekaištais ir siekti, kad pacientas tikėtų, jog viskas bus gerai, ir kad jis toliau daužytųsi į sieną bei gydytųsi sumušimus. Ir taip kuo ilgiau, tuo geriau. Ir nelaimingasis vaikinas taip ir būtų rutiniškai daužęsis į tą paveikslą bei rutiniškai gydęsis sielos žaizdas psichiatrų priežiūroje ir tikėjęs, kad kada nors viskas susitvarkys, tačiau įsikišo nenumatytas veiksnys: trūko paveikslą ant vinies laikęs varstis ir paaiškėjo nuoga tiesa.
Vis dėlto A tebegirdėjo balsus anapus sienų, giriančius, priekaištaujančius, drąsinančius, tačiau kad ir kur rankomis begrabinėjo – visur atsimušdavo tik į dar vienos sienos dar vieną kertę. Ilgainiui nelaimėlis nuleido rankas ir daugiau nekreipė dėmesio į balsus. Galiausiai ir patys balsai jį apleido. Jis liko vienas. Vienas nugyventi paskutines savo valandas ir vienas mirti šitame apleistame, apirusiame, avarinės būklės kambaryje. Mirti ir mirti nepasirengęs tam; mirti taip su niekuo ir neatsisveikinus, niekam nepasakius myliu. Tuomet jis nusprendė bent jau palikti savo egzistencijos pėdsaką, kažką tokio iš ko, kas, galbūt kada nors sužinos, kad Toks A egzistavo. Jis pasiguldė paveikslą piešiniu į viršų, viena aštria plytos nuoskala įsipjovė į ranką, kitos smailios nuoskalos galiuką mirkė į savo kraują ir ant paveikslo drobės krauju rašė savo priešmirtinį laišką:

Šį laišką rašau tiems, kas tikiuosi jį atras, kai jau būsiu miręs. Tikiuosi, kad mano atradimai, kada nors kam nors parodys kelią, tokiems, kaip aš, gyvensiantiems po manęs, rasti gyvenimo prasmę. Gerai žinau, kad, neatsižvelgiant į tai ką bedaryčiau ir kaip besistengčiau, vis tiek visos mano pastangos mane grąžins atgal tarp šių keturių sienų, todėl gerai žinau, kad mirsiu vienišas ir apleistas kažkokioje skurdžioje “skylėje”. Meną paminėjau nebe reikalo, dabar mano skruostais liejasi ašaros, nes vis dėlto esu jaunas gyvenimo nepažinęs žmogus. Vis dėlto žmogui palūžtant išoriškai, jis turi galimybę nepalūžti viduje per meninį pasaulį. Tačiau menas yra ta žmogaus kūrybos sritis, kurioje jis turi reikštis pagal griežtesnius ir perfekcionistiškesnius reikalavimus. Pamatinis meninės kūrybos principas yra tai, kad menininkas turi savo kūriniuose vaizduoti gražius daiktus ir vaizduoti taip, kad jo kūriniuose neliktų jo paties ir kad jo herojus, kaip minėjau, kad ir ką išgyvena, tai išgyventų didingai. Yra akivaizdu, kad tokių kūrėjų kūriniai, kuriuose menininkas išsižada savęs paties ir vaizduoja orų pagrindinį veikėją, yra talentingesni ir didesnės meninės vertės. Palyginimui kaip pavyzdį paminėsiu J. Salinger’io “Rugiuose prie bedugnės” ir E. Wurtzel “Prozako karta”.
Nuo tam tikro amžiaus įsitikinęs, kad meninė kūryba mane išganys, aš padariau labai šiurkščią klaidą prie kurios prieisiu ir aptarsiu per vieno muzikanto pavyzdį. Tas  muzikantas yra Kurt’as Cobain’as, o klaidą, kuri ne taip retai pasitaiko tarp žmonių vadinsiu cobainiška klaida. Apskritai kalbant apie roką, aš jame ieškau žmogaus didingos laikysenos, ieškau narsaus kovotojo, o ne ištižėlio. Taigi netoleruotinos yra tos Nirvanos dainos,  kuriose, taip sakykime, lyrinis subjektas plyšauja, nes virkauti, plyšauti ar staugti – tai nėra rimta, tai neoru ir neprofesionalu. Žinoma, menininkas yra žmogus ir kaip asmenybė gali turėti daug trūkumų, bet menas yra idealo sritis, čia priedermė yra pirmiau ir aukščiau teisės, todėl menas reikalauja iš kūrėjo transcenduoti savo silpnybes. Kodėl noriu pakalbėti apie Kurt’ą Cobain’ą? Viena iš priežasčių yra ta, kad noriu aptarti savižudybę kaip vieną iš kelių kuriuo sėkmingai žygiuoja neretas atlikėjas, ir ne tik atlikėjas.
2005 m. kino teatruose pasirodė minėto atlikėjo biografija paremtas meninis filmas Gus’o van Sant’o “The Last Days”. Noriu pabrėžti, kad filmas yra ne vaidybinis, o meninis. Nirvanos gerbėjai filmą sutiko tik neigiamai, tačiau jokios van Sant’o kaltės čia nėra. Priekabių esmė buvo ta, kad grupės gerbėjai filmą laikė biografiniu ir piktinosi jame neradę “biografinės tiesos”. O biografinė tiesa, anot jų yra tai, kad K. Cobain’as ne nusižudė, o buvo nužudytas savo žmonos, kuri savižudybę inscenizavo. Todėl jų pasipiktinimą ir sukėlė tai, kad pagrindinis filmo herojus nusižudė pats, net niekieno nesukurstytas. Tačiau K. Cobain’o gerbėjai van Sant’ą užsipuolė nepagrįstai. Juk kino kūrėjas visai nėra koks policijos detektyvas, privatus seklys ar žurnalistas – jis yra menininkas, todėl visai neturi prievolės nuodugniai iškapstyti muzikanto biografiją ir atrasti vadinamąją “objektyviąją” tiesą. Meno tikslas yra kitas.
Menininko uždavinys yra perteikti visuomenei tam tikras idėjas, kurių visuomenė dar nėra įsisamoninusi, tačiau perteikti tai taktiškai – menininkas negali pamokslauti (tai dvasininkų darbas, be to niekas nemėgsta, kai koks nors menininkas jiems pamokslauja), menininko uždavinys yra parodyti kažkokius pavyzdžius, kurie kaip tokie vien savo buvimu, vien dėl to, kad egzistuoja, patys yra pamokantys ir nereikalauja papildomų kūrėjo komentarų apie tai. Tyla yra gera Byla, o gera Byla yra gera Pyla. Tačiau kaip menininkui pasiekti savo tikslą: atkreipti visuomenės dėmesį į tam tikras idėjas ir jas įsisąmoninti, nors tos idėjos, pasitaiko atvejų, yra tai visuomenei nepriimtinos; ir padaryti tai taktiškai? Kūrėjai seniai žino tokią taisyklę: a) tai, kas nauja, paaiškinama per tai, kas yra sena, b) tai, kas nežinoma, paaiškinama per tai, kas žinoma, c) tai, kas nesuprantama, paaiškinama per tai, kas suprantama. Minėto filmo atveju, tam, kad visuomenė suprastų tai, ką norėjo pasakyti kino kūrėjas G. van Sant’as, šis menininkas pasinaudojo Kurt’o Cobain’o biografija, kaip tuo, kas visuomenei yra žinoma, tam, kad pasakytų tai, ką norėjo suprantamai pasakyti.
Apskritai, kalbant apie meną, tiek visiškai išgalvoti parsonažai, tiek tikrovėje egzistavę žmonės, menininko paversti personažu, jam tėra priemonė perteikti bendražmogiškas idėjas. Pasakymas “tik priemonė” gali skambėti kiek ciniškai. Galima ir kitaip pasakyti: menininko pasirinkti ar išgalvoti personažai yra tarpininkai tarp menininko – Žinios sakytojo ir visuomenės, sudarytos iš individų, kurie yra potencialūs Žinios priėmėjai. Tai reiškia, kad, tarkime, Gus’ą van Sant’ą domina tik toks K. Cobain’o biografijos mastas, kiek  to reikia perteikti savo Žiniai. (Tas dėsnis, kuris galioja kino kūrėjo Blake’ui (K. Cobainui), galioja ir Niko Kazantzakio Jėzui Kristui romane “Paskutinis gundymas”.) Egzistuoja tokių žmonių tipas, kurį galima pavadinti kurt’ais cobain’ais. Neišvengiamai reikia apmesti esmines K. Cobain’o biografijos detales.
Užaugęs išsiskyrusių tėvų šeimoje jaunasis Kurt’as buvo komplikuota, nesuprasta ir nelaiminga asmenybė kartą per televizorių pamatęs, kokį didžiulį pasitenkinimą išgyvena Freddie’s Mercury’s, kai scenoje dainuoja Queen dainas. Būsimasis muzikantas įtikėjo, kad muzikavimas ir bus tai, kas suteiks jam dvasinės ramybės ir laimės. Įkūrė grupę Nirvana. Tačiau, kai grupė pradėjo rengti turus, grupės lyderis susidūrė su labai gluminančia problema: greičiausiai nuo jaudinimosi koncertų metu jį kamavo nepakeliami pilvo skausmai, ir taip vietoje mercuriškos laimės koncertavimas K. Cobain’ui tapo kančia. Bet jis nepasidavė, ieškojo išeities ir pirmiausia konsultavosi su įvairiais gydytojais ir terapeutais. Bėda ta, kad jokie specialistai nesugebėjo jam padėti. Tačiau ir čia jis nepasidavė, ieškojo išeities, nes niekaip nenorėjo mesti dainavimo scenoje, negalėjo išsižadėti to, kas turėjo suteikti jam Nirvaną. Pats pradėjo gydyti savo negalavimą… heroinu. Narkotikai tikrai numalšino skausmus, tačiau jų teikiamas efektas duodavo trumpalaikį sveikatos problemos išsprendimą, ilgalaikio paūmėjimo sąskaita. Ir čia jis nenuleido rankų ir toliau bandė pagauti savąją laimę ir ramybę: jis vedė ir susilaukė dukros. Ir vis dėlto šeiminis gyvenimas jo nepatenkino. Užuot džiaugęsis savo mažametės dukros džiaugsmu, jis sielvartavo, kad niekaip nesugeba džiaugtis gyvenimu, kaip juo sugeba džiaugtis paprasti vaikai. Praėjo keleri metai nuo Nirvanos įkūrimo ir jos lyderis pradėjo darytis vis uždaresnis, vis labiau izoliavosi ir vis ilgiau jo veido mina buvo kupina gilaus susimąstymo. Kas nutiko, kodėl Cobain’as vis labiau atsiribojo nuo pasaulio ir pradėjo nutraukti ryšius net su pačiais artimiausiais žmonėmis? Atsakymas paprastas: jis susimąstė kokiu keliu nuėjo ir kurlink eina toliau. Jis suprato, kad padarė nepaprastai didelę klaidą, didžiausią jo gyvenime. Visas savo viltis sudėjęs į koncertavimą, turėjusį jį padaryti laimingą ir šventai tikėjęs savo užmoju, Cobain’as suprato, kad koncertavimas, kaip toks, neturi nieko bendro su jo ieškota laime, laimė buvo kažkur kitur. Bet kur? – jis susimąstė. Quo ego vado – šis klausimas jam pradėjo neduoti ramybės. Ir iš tiesų, kur link jis ėjo? Jis suprato, kad beveik visos jo dainos yra destruktyvi saviplaka, dainavimas buvo kančia, heroinas jį išsekino, o laimės, meilės ir ramybės jis taip niekad ir nepajuto. Jis suprato, kad visas jo didžiulis užsimojimas (nei laimės…), visos pastangos (nei ramybės…), ieškojimai (nei Nirvanos…) ir nuolatinė transcendencija į tikėjimą laimingesne ateitimi (…jis nepasiekė) atvedė jį prie suskilusios geldos (jo užmojis visiškai žlugo). Laimės taip ir nebuvo. Kokį sprendimą, visa tai supratęs, priėmė Kurt’as Cobain’as? Nusižudyti? – Ne. Tokioje situacijoje idea fix cobainų galvoje būna… dar kartą transcenduoti į tikėjimą laiminga pabaiga. Bet ši transcendencija būna kitokia, nei visos kitos iki šio momento. “Aš padariau klaidą ir pripažįstu, kad pats jos negaliu išspręsti. Kaip norėčiau, kad atsirastų toks žmogus, kuris mane suprastų ir sudarytų galimybę tarsi išeiti iš savęs ir pasižiūrėti į save iš šalies. Pažvelgti į save objektyviau ir išmintingiau su to žmogaus pagalba, su to žmogaus tarpininkavimu tarp suklydusiojo aš ir suobjektyvėjusio, nešališkojo aš, ir taip rasti išeitį” – maždaug tokia pirmoji mintis ateina jiems į galvą. Jie bando paskutinį kartą kabintis į gyvenimą. Tuomet jiems...
Pradedu jausti silpnumą, kol galutinai nenualpau, palieku šį eilėraštį, kaip ženklą, kad savo mirtį pasitikau narsiai.











Turtingas Vidinis Pasaulis, Vertas Geležinės Mergelės

Geležinė Mergelė

G. M. yra Viduramžių kankinimo ir bausmės prietaisas. Tai vertikaliai stovintis atidaromas ir uždaromas sarkofagas su smailiais virbais įtaisytais sarkofago sienose iš vidaus, bet ne per ilgais, kad į jį uždarytas prasižengėlis mirtų ne iškart, o kankintųsi agonija kuo ilgiau.

I

Šiam pasauly yra gražių dalykų...
Laimingiesiems skirtų.
Laimingiesiems tik jų laimė rūpi...
Aš jiems nerūpiu - aš vaiduoklis tarp kitų!

Jei tik būtų bent viena neabejinga siela
Kuriai būčiau aš brangus...
Žinau vieną mergaitę mielą,
Kurios veidukas man labai gražus.

Nejaugi tavęs nevilioja
Jos mielas veidas ir daili krūtinė?
Poetai apie tokias eiliuoja,
Kad jos svaigina kaip degtinė.

II

Trokštu! Geidžiu didingos meilės iškart ir neatisžvelgiant į nieką.

Tačiau jos niekada nebuvo...

Merginos, karštomis lūpomis ir šiltais delnais. O mano alkana besotė širdis šaukia ilgesingą jausmą. Ir toks švelnus, toks mielas jis tampa sublimuotas iš išorės į vidų: “Tartum skauda, bet neskauda”, kai sopulingą šauksmą ritmuoja muzika. Bet ne muzika taip svaigina, ne. Tai tu mieloji, išsvajota, giesmių giesmėm apdainuota, esi mano jausmų vainikuota. Tik tau visi mano išgyvenimai.

Tačiau jos niekada nebuvo...

Merginos, išpažįstančios meilę... Mano spalvingas pasaulis, reikia pripažinti, radosi iš tuštumos jausmo. Aš labai tave myliu (iš tuštumos nugrįstas kelias veda tik į tą pačią tuštumą, deja), bet ar tik labiau ne myliu savo sparnuotų jausmų? Gal tu tebuvai priemonė dirginti mano vaivorykštines emocijas? Ar tik nėra taip, jog myliu save... myliu savo tuštybę?.. Ta roko griaudėjimo simfonija... “Tartum skauda, bet neskauda... ” O taip, tušti puodai išties melodingai skamba!

Tačiau jos niekada nebuvo...

Merginos iš kūno ir kraujo. Kas dėl to kaltas, kad šitas “Orfėjas” pražuvo? Ar tai tu mane įviliojai svajonių išsipildymo arijomis, o gal aš pats apdainavau jas ir ieškojau tavęs įstatyti į savo vidinio pasaulio peizažų rėmus ir taip pats save įviliojau į šiuos vaizduotės spąstus, o tu, o Geležine mergele?

Ir vis dėlto. Geležine mergele, koks gi tavo vidinis pasaulis... ... ..?
Ar toks pat gražus, kaip ir mano... ... ..?
Įsileisk mane vidun!


Baigęs rašyti A atsigulė ir užmigo. Amžiams…



Autoriaus P. S. siekiant išvengti Verterio efekto: mano pagrindinis personažas nenusižudo, o miršta nuo išsekimo.

Autoriaus P. P. S, dėl gičytinų teiginių. Šis apsakymas yra psichologinės ir alegorinės beletristikos kūrinys. Jo psichologinė, alegorinė idėja yra frazė “mano suvokimo ribos yra mano pasaulio ribos”. Nors mano personažas pabunda iš sąmonės užmigimo, bet pabunda tik tam, kad pamatytų savo padėties beviltiškumą. Kambario sienos yra jo pasaulio ribos, tamsa - ligos determinuotas suvokimas ir iš anapus jo pasaulio išorės ateinančios informacijos suvokimo filtras. Paveikslas - filosofų ir menininkų taip gausiai išliaupsintas Grožis, kuris orientuoja, ramina ir teikia laikiną pasitenkinimą. Tačiau, kas iš to grožio jeigu vis tiek mirsi ir mirsi labiau ar mažiau užtemdytame savo pasaulyje, taip iki galo protui ir nenušvitus? Ir svarbiausia: nors mano kūrinyje yra ginčytinų teiginių, tačiau ne tai, kas ginčytina yra svarbu. Svarbu yra tai  ar mano personažas teisus, ar neteisus, ar jis ką nors darytų, kad išsivaduotų, ar nedarytų nieko - vis tiek nėra jokio išėjimo iš to prakeikto kambario.
2021-06-13 11:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-13 19:01
Damastas
Paskatinsiu kiek užkeldamas vertinimą už pusėtiną rašymą, tačiau skaityti buvo nuobodoką, dažnai tiesiog peršokdavau akimis patraipas ir jeigu vėl kartosi šitas pseudointelektualinis psichodelizavimas, abejoju ar turėsiu kantrybės tai sekti. Jau dabar nerandu ūpo plačiau komentuoti, kol kas tai tik eseistinio pobūdžio pamąstymai įvilkti į gana skystą pasakojimo rūbą. Suprantu, kad mano požiūris gali pasirodyti "negilus", bet tokio tipo gelmių esu ir pats priraitęs kadaise, ir sakaitęs maždaug devynias galybes.

Verčiau papasakok mums gerą istoriją.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-13 13:52
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Eik tu tsau... tekmadienits ne darpo diena!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-06-13 11:52
gogo
...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą