Tiesa

Verk, kai nori verkti ir nesijuok, kai tau sunku
Kai širdis plaka pašėlusiu ritmu
Nesilaikyk – išrėki, kas gyli ant krūtinės
Kai slegia, nepaleidžia, supančioja grandinės

Tikėjimo kai stinga, maldauki jo, prašyki
Ieškoti nepaliauki tiesos. Jos nepaliki
Vien tam, kad kažkas prašo nurimt ir patylėti
Kai širdis balsu rauda, o kūnas nori rėkti

Gana karčios apgaulės! Lai melą sunaikina
Dviveidiškam pasauly jis daugel paklaidina
Verčiau save priimti luošą ir sudaužytą
Negu palikt kraujuoti, kas nuolat išdraskyta

Daugiau nesišypsosiu, kai širdis nori verkti
Ir sau nebemeluosiu, kad šilta, kai man šalta
Kai nėr užtikrintumo dėl brėkštančio rytojaus
Planai tegul palaukia, kol pasibaigs pavojus