Tai tik jis

Aš skilau perpus.

Nežinau, nuo ko tai prasidėjo, nes taip tiesiog buvo. Jokios aiškios priežasties nemačiau, nors kiti manyje matė šizofreniką, idiotą, autistą ar tiesiog kvailą žmogų.

Toks nebuvau.

Kambario sienos pulsuoja, visos tvinkčioja ir šviečia blyškiai rožine spalva. Žinojau, kad kai tai nutiks taip bus. Aišku, sukandu dantis ir nuryju tabletę. Išgėriau jų jau penkias. Gėriau jas, kol telefonas nepradėjo vibruoti...

- Jeigu suvalgysi dar vieną ledų - neturėsi šiandien telefono! Tu žinai mūsų susitarimus.
Tada buvau išvažiavęs į kurortą su motina. Turėjau progą su ja pasikalbėti, kaip sūnus su motina. Na, kaip pasikalbėti - man tada tebuvo penkeri, ir verbalinės komunikacijos tarp mūsų vyko labai mažai.
Bet viena aš jau žinojau.
Kai praeidavau, visad užlenkdavau kilimėlį, pakišdavau jo kampuką po durimis. Kai uždarydavau laukujes durys, skląstį užsklęsdavau po keletą kartų. Dezinfekanto į rankas pripurkšdavau po du.
- Nevalgysiu ledų, man telefonas dzin... mama, ne... - norėjau pasakyti, kad aš žinau. Tačiau mano, penkiamečio, galvelėje, nebuvo pakankamo žinių ir smegenų jungčių bagažo, kad tai apsakyti.
Kad tinkamai jai išreikšti - tai nutiks.

Dabar dezinfekantą nukabinau nuo sienos, tad nebepurškiu jo. Kilimėlio nebėra prie mano durų. Dabar viskas vyksta kitaip.

Dabar visad paslėpiu peilį po lova.

Visą gyvenimą vaikščiojau pas psichiatrus, bet jie man nieko negalėjo pasakyti. Kol vieną dieną „uždėjo“ diagnozę - obsesinis kompulsinis ir bipolinis sutrikimas. Apie tai nežinau nieko doro.

Tik tiek, kad esu pavojingas pats sau. Ir savo šeimai.

- Prašau, perskambink tada, kai aš galėsiu kalbėti. Dabar yra kitaip.

Tokiu sakiniu kasdien užsibaigia mano pokalbis su savo tėvais, tiksliau - su motina. Dabar ji senelių slaugos namuose, nepajėgi savim pasirūpinti, realiai „pririšta“ prie lovos. Ji nepamiršta man paskambinti kas vakarą. O, kad ji žinotų.

Blyškios rusvos psichiatrės akys rodos skrodė mano vidų, skenavo mano ištinusias smegenis, nematomu skalpeliu rėžė kiekvieną mano smegenų jungtį, taip ir nepasiekdamos tikslo. Nes tai nebuvo mano liga.
Aš tą žinojau.

- Galėtum man pasakyt, kokios tavo obsesijos? Ką tu planuoji...? - jos lūpų kampučiai paraudo. Ji numanė. Užsikirto, nebežinojo kaip tęsti. - Ką planuoji padaryti? Sakei, kad kažko bijai.

Savęs. Taip, bijau savęs, nors save vadinu juo. Tuo. Žudiku.

Mano gyvenimo žlugdytoju.

Aišku, aš jai to nepasakiau. Jos rašiklis toliau brūžino popierių, ji, su ledine veido išraiška toliau spalvotai braukė per lapą, tai pabarškindavo klaviatūra, vis naujai rašydavo dvylikaskiemenių medžiagų pavadinimus.
Tą dieną, kai aš jai tai pasakiau, nesulaukiau nieko doro. Nei desperatiško žvilgsnio ar policijos. Ji tiesiog pasakė:
- Tu to nepadarysi.
Ir atkišo lapelį su siuntimu.

Nenorėjau į „psichūškę“, bet ne dėl to, kad nenorėjau vadintis „psichu“. Tiesiog toks nebuvau. Žinojau, kad tai įvyks. Regėjau kalėjimo grotas. Regėjau, ne tik regėjau - jutau po oda - sąžinę, keliaujančią per nervus ir pasiekiančią smegenis. Bet esmė tame, kad buvo įmanoma. Įmanoma užkirsti tam kelią, tačiau aš to nepadariau.
Nes taip turėjo būti.

Prisiminiau visas romantiškas naktis su savo mergina - kaip buvo malonu liesti jos odą, kvėpuoti ja... susitikimus su draugais, išgertuves ir eventus.
Kaip sudaužiau vyno taurę į jos taurę, ir ji pratarė: „Dieve, apsaugok pasaulį nuo manęs“.
Dabar prašau jos, kad apsaugotų jį nuo manęs.

Aš išsigydžiau. Nežinau, ar tai galima vadinti išsigydymu, nes aš nesergu. Bet psichiatrė sako, kad vaistai veikia. Nebeslėpiu peilio po lova. Jis tvarkingai guli virtuvės spintelėje. Nebesirišu rankų, kai guluosi į lovą. Jos padėtos ant liemens.
Išgeriu vaistus tris kartus per dieną - ryte, vakare ir prieš naktį.
Tačiau žinau, kad tai įvyks. Aš neužkertu tam kelio. Anaiptol. Ji man liepia jo neužkirsti. Ji liepia nebėgti nuo savęs, nes to nebus.

Dabar mano gyvenimas sukasi kaip kino juosta, ne sugedusi juosta, o puikiai veikianti. Kadras po kadro vis sėja įtampą. Mano kita pusė - operatorius - ją bando užgožti. Iš ligoninės paskambina, praneša apie sudėtingą mano motinos būklę. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį ją ištiko insultas, ji suparalyžuota, beveik negali judėti ir kalbėti.

Atvažiuoju popiet, aišku, neišgėręs vaistų. Skląstį užveriu šešis kartus.
Nors žinau, kad nepadės.
Jos lova šviečia. Ta sumauta purpurine spalva. Aš žinau, ką ji reiškia.
- Kaip laikaisi? - klausiu, nors žinau, kad atsakymo negausiu. Lėkiu į tualetą prisidegt cigaretės, nors žinau, kad ligoninėje negalima.
Tiesiog žinau, kad tai nėra didžiausia mano nuodėmė.

Bet, mano nuostabai, ji atsako.
- Laikausi labai gerai.
Lova dar ryškiau nušvinta.
- Kodėl?
- Nes žinau, kad viskas... na viskas šiame gyvenime netrunka ilgai.

Pasakau seselėms, apie tai ką ji pasakė. Jos, aišku, perdavė žinią ligoninės personalui, jis įvertino tai kaip pagerėjimą. O, kad jie žinotų...

Aš šįkart prieš miegą išgėriau tris tabletes. Peilio nebeslėpiau, nes nemačiau reikalo. Psichiatrė teisi - aš išsigydžiau.
Arba atvėriau sau kelią.

Aš sapnavau jį. Arba ne sapnavau, o mačiau. Girdėjau. Jutau, kaip jis judėjo. Jis buvau aš, ir giliai pasąmonėje tai žinojau. Jo veidas buvo juodas, bet juk sapnuose visad būna taip. Aš jo nemačiau.
Jis slinko. Kraujas tekėjo ant jo chalato.
Aš buvau suskilęs, tik aišku, to nesupratau. Liečiausi prie jo, bet savęs nejutau. Mano nerviniai signalai nereagavo.
Viskas, ką jutau, buvo siaubas. Baisus siaubas. Aš žinojau, kad tai nutiks, ir laikas atėjo. Jutau rankose tai, kas buvo po mano lova.
Viskas, ką išgirdau iš jo - aš tau atleidžiu
Tada nugrimzdau. Kažkas jį pasmaugė. Mačiau, kaip jį riša, kaip kažkas grūda. Jo rankos buvo visos išteptos krauju.
Tada aš atsimerkiau.

Aš apakau. Viskas aplinkui buvo balta. Švietė ryškios fluorescencinės lempos, per ryškios. Aš nesigaudžiau aplinkoje, nepažįstamas kambarys ir nepažįstami žmonės man atrodė kraupiai - ramino tik mintis, kad čia aš niekam nekenkiu. Čia nėra jo.
Bet abejonė kirbėjo.

- Vakar tave teko vežti į ligoninę. Tave buvo ištikęs stiprus priepuolis, buvai visas kruvinas, todėl man yra įtarimų, kad save žalojai.
Todėl trumpam čia apsistosi...
Aš ligoninėje. Aš psichiatrinėje ligoninėje. Ir aš savęs nežalojau.
Tai buvo vieninteliai faktai.

Visas susiriečiau į kamuolį, viskas, kas iš manęs sruvo - ašaros, snargliai ir kraujas. Tiesa, kraujo buvo mažai. Krapščiau jį sudžiuvusį nuo rankų.
Bandžiau išvemti save, smaugiau sau kaklą, kol jie to nepadarė.
Ūmių psichozių skyriaus man buvo per mažai. Aš buvau sutramdytas diržais, tačiau to nepakako.
Jie pripumpavo mane raminamaisiais, todėl nugrimzdau į gilią nebūtį.
Mane pažadino telefono skambutis.

Operatoriaus balsas buvo griežtas. Bet kartu ir palūžęs, jis užsikirto, bet kartu ir kalbėjo ryžtingai bei užtikrintai.
- Ar žinai?
Tada aš tikrai nežinojau.
Buvau per silpnas žinoti.
- Tavo motina... ji... ar tu žinai?
- Kas jai nutiko?
Tada aš tikrai nežinojau.
- Ji nužudyta. Ligoninės kieme. Peiliu. Nusikaltėlis nerastas.

Tada supratau.

Nuspaudžiau išjungimo mygtuką. Pakviečiau seseles.

Tačiau jos neatėjo. Neatėjo niekas. Turėjau tik telefoną.

Tas baltas pūkas - jis tirpo... lengvai ištirpo mano gerklėje, taip, kaip būna sapne. Kai sapnuoji, kad dūsti paklode.

Kuo realybė skiriasi nuo sapno?