Jūrų arkliukai
lėtai tempė
tavo gležnąjį kūną
baltame kriauklės
karste
vis tolyn į saulėlydžio pusę
pušys kalnus
giedojo
įsibridusios smėlin
išsigaubę medūzų kupolai
tviskėjo kaip cerkvių stogai
jūra tave apraudojo
anapus
saulės laidos
amžinybė palinko
virš mūsų
ant skruostų
bolavo
druska