iš ciklo Art Deco. Trečias

Jeigu norime, kad pagaliau pilnai
pasijustume pakylėti nieko neveikime – baldai.
Kad ant krėslo atkaltės nusileistų delnai,
o ant kilimų – žvilgsnių sopranai ir altai.
Ne bet kaip nusileistų,
o tik patys žinodami, kad sulėtintai;
kad gobelenai iš sąnarių nuovargio glaisto
stingimą perima spalvų paletėn, tai
neįskaičiuota, ... kaip ir buvo tartasi;
stalas, ant kurio gulės jūsų knyga,
sunkaus tikmedžio iš Filipinų, dar, tarsi
to būtų mažai, prieblanda, beveik nuoga,
atsispindės taip, kaip atspindi tik perlamutras,
tai  taip pat nedalyvauja kainoje,
įdėmi akis neužilgo galbūt ras
to tikrojo sunkumo ir kitur, kai, nuo ją
migdančių ornamentų inkrustacijoje,
žvilgsnis persikels pro lenktąjį stiklą komodos,
kur indai ploni, ir tąsyk joje
nusistovės gerasis modus
vivendi – akies ir vakaro atodūsių,
akies ir vėlavimo išsigynimų,
akies netiesų metodų su
prieskoniais draugų ir nuodais anonimų.