Čia baobabai neauga

surikiuoji bites su žvaigždėm ir jos spiečiumi tampa
po žiedais pilnaties tokią rodos gal kartą mačiau
kada vasaros sniegas kieme vis dar spiečias į kampą
kur tylu ir ramu kur ir Dievas atrodo arčiau

kai kuždi man į ausį ir perlas rasotas išrieda
tau vos lūpas pravėrus bet perlą tik jūra girdės 
per miegus man sakei rožės vardą lyg liestum jos žiedą
įsidūrusi pirštą į stiebą spygliuotos žvaigždės

atsargiai slenka laikas kaip lapė pas mažąjį princą
emigravo pilotai seniai į kitas planetas 
kur nežinoma žemė joks grūdas joje neišbrinksta
iš sėjėjo delnų visą amžių atrodo krentąs

meteoras kuris pats užgęsta nebaigus galvoti
naujo noro slapčiausio gal jis išsipildys gal ne
ir senelių portretai atgiję linksmi ir spalvoti
ima bėgti kaip kadrai kai veriasi sapnas sapne

vis bandau įsižnybti ar aš gyvenu ar sapnuoju
po žvaigždėm ir po bitėm ties tavo žvaigžde šiaurine 
kvepia laukas beribis ramybės pilnų apynojų
joja riteris raitas medinio arkliuko balne

ir pati amžinybė link mūsų artėja iš lėto
sapnas esti prasmingas gyvenimas tiek nesvarbus
ima skleistis prasmė kaip gražiausi žiedai violeto
kur lietuviškom bulvėm apsėtas pražysta dangus

lieka užrašas vienas – kad čia baobabai neauga
nesiraito smaugliai ir jie niekad neryja dramblių
bet ir čia jaukinuosi vienatvę kaip lapę kaip draugą
vis arčiau ir arčiau bet paliesti vis tiek negaliu