Gimimas

Dangaus užuolaidos plaikstosi judinamos Botičelio vėjų
visai kaip vaikystėje žaidžiam slėpynių ir puikiai žinau
už jų niekas manęs neieškos

kaip ir šituose senoviniuose užpustytuose kaimuose
smėlynuose moterys lopo tinklus ir iš naujo vėl neria
juodoji našlė užpustytos trobos kertėje
greta mylimojo lavono

nežinau kam jus mirusius prausiate šitaip baltai
kad net žieduojamos gulbės atrodo nešvarios
ir putos ir smėlis

vilnijanti jūra ėriuku baltvilnių banda
nulaižanti užrašus smėlio ir pėdsakų įspaudus

jie iriasi nerias iš kailio gražiai raudonuoja
raudona ir balta visai kaip Japonijos saulė ir čia
ta pati
tapati mūsų laikui ir vietai

gintarėja akimirkos inkliuzuos juodoji našlė
nepabaigusi verpalo šitaip sustingusi amžiams
čia pušų sakai kaip medus o medus kaip sakai

kaip sakai kaip tari šitą žodį
segtukais atsagstydama dangaus užuolaidas
pro kurias kaip per marlę košiamas pienas teka saulės šviesa

užsagstomos atsagstomos plonos nelyg vakarinės
suknelės
vakarinėm žvaigždėm nusagstytos ir nieko kietesnio
nėra už žvaigždę už širdį už deimantą
rėžiantį stiklą už rėžiančius ausį žuvėdrų ir kirų balsus

ant kranto mergaitės žaidžia su tėčiu ir jūra
plastikiniais kastuvėliais smėliu jam užkasa kojas

šitaip mokosi ars moriendi
kad mirtis tik dar vienas žaidimas
įspaudžiamos tuščiavidurės formos – drėgno smėlio vaikų kaladėlės

tėti kam tau bijoti mirties juk dar liko trys neišnaudotos gyvybės
žaidime juk svarbiausia
pereit į kitą lygį

Botičelio vėjų dėliojami kopų pasjansai
išsibarsčiusios kriauklių dėžutės tai niekio karstai

ten kur eita per vandenį tėvo –
jūržolėm takas užžėlęs
ten kur brista per vandenį motinos –
aušroje tirpsta tiltas šviesos

tolimi švyturiai –
vienaakiai ciklopai
žiūri į aušrą gelsvom traiškanotom akim

šitaip klykia žuvėdros lyg sąrėmiai jūrą kankintų
tankėja kvėpavimas sunkiai kilnojas krūtinė
ir pušys lyg senos raukšlėtos dienų pribuvėjos
palinkusios laukia ir laukia
Veneros gimimo