Nemylima

Žvaigždėmis apsiklojus sėdi mergaitė,
Vilties mažą lašelį laiko delne.
Ši naktis bando guosti jos trapią širdelę,
Sidabrinis mėnulis užsiūti žaizdas.

Atskirta šio pasaulio, palikta artimų,
Basomis bando eit sidabrinio mėnulio nušviestu takeliu.
Medžių šakos šukuoja mergaitės kasas,
O ji tyliai niūniuoja „ Nemylima šio pasaulio esu“.