Performansas

Lietus šis – tik ženklas. Draudžiąs jums važiuoti...
riedučiais.
Nes rytas tuomet jau paminklas
mieguistame oro performanse klausai. Dryžuoti
garsų – lyja smarkiai – tapetai, juose čiurkšlės pučias
ir vyksta koncertas aplink. Lis,
ko gero, ligi vakarienės, ko gero
jis tęsis gurkšnojant mums vyną terasoj po stogu
ir laukiant žvaigždžių viršum garo
nuo pievos  ankstoku
metu – jei nakties, o jei vakaro, tai vėlumoj jau.
Bet banglentei šitas lietus – tai svajonė,
gal net kvadratu, o juo, nė
nesudvejočiau pakelti tą jausmą, kai vėjui pamojau
ir tik tąsyk lenta įkibau į vandens išlinkimą, ir kranto
geltonio pilkumą laikau akyje, vos
blakstiena lašus viršum vyzdžio sukramto,
horizontui ir dangui susiklijavus.
Dviprasmiškas ženklas, tiesą pasakius, lietus šis.
Jis vaikas dangaus, jis
taip pat ir šaknynų tėtušis,
kas žino su kuo upių potvyniai žemupy kausis.