24-tas smuikas

Ji buvo dvidešimt ketvirtas orkestro smuikas.
Nebūna tiek, sakote.
Na gerai. Aštuonioliktas. Ir tiek nebūna?
Nesvarbu. Ji buvo gražesnė
už viso pasaulio smuikininkes. Kartu ir atskirai.
Ir už arfininkes. Ir už fleitininkes.
Nors... iš tikrųjų ji nebuvo jokia muzikantė.
Gal iš arti matė orkestrą
tik keletą ar keliolika kartų.
Ji buvo gražuolė nepriklausomai nuo to, kuo ji buvo.
Ji ir dabar nuostabi. Net dar
labiau neapčiuopiamas grožis jos, o ir
viskas tik įsibėgėja, tikriausiai todėl, kad savaime,
nieko dėl to nedarant,
net nesaugant..,
ir grožis jos vis dar kyla aukštyn ir, kaskart
jai praeinant pro šalį, galvoju,
kad įtakos mano matymui gali turėti
tai, kad myliu ją. Žmoną savo gražuolę.