Rašyk
Eilės (75168)
Fantastika (2211)
Esė (1516)
Proza (10617)
Vaikams (2534)
Slam (50)
English (1159)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gyvūnų seselė

  Kartą gyveno uždara ir paslaptinga Gyvūnų Seselė. Tiesa, uždara ir paslaptinga ji buvo tik kitiems žmonėms, o jos draugai šunys, karvės ir drambliai buvo girdėję visus jos sapnus, svajones ir paslaptis. Niekas, net ir karvė Konstancija, nežinojo Gyvūnų Seselės tikrojo vardo, nes ji labai didžiavosi savo darbu ir prašė į ją kreiptis būtent taip (o mažai kas į ją apskritai kreipėsi). Gal ir pati savo vardą buvo užmiršusi. Kai žmonės kartais paklausdavo jos, kodėl ji vardu Gyvūnų Seselė, o ne Veterinarė, Gyvūnų Seselė kaskart įsižeidusi atšaudavo, jog „gydytojas“ yra platesnė sąvoka nei „veterinaras“, o „gyvūnas“ – platesnė sąvoka už „žmogus“. Dėl šios ir kitų sunkiai suprantamų Gyvūnų Seselės frazių žmonės jos vengė. Gyvūnai jos draugiją mėgo labiau negu žmonės, tačiau ir su draugais gyvūnais nuolat kilo nesusipratimų ir nesusikalbėjimų, trukdančių Seselei būti geriausia Gyvūnų Sesele pasaulyje. Kartą Seselės slaugomas drambliukas Mykoliukas pasiskundė, jog jam šalta, tačiau drambliukui niekaip nepavyko išaiškinti Seselei dėl kokios būtent priežasties. Gyvūnų Seselė numezgė Mykoliukui vilnones kojines, rodė kačių nuotraukas ir išvirė statinę čiobrelių arbatos, bet nežinant ligos priežasties visa tai nepadėjo drambliuko sušildyti. Galiausiai Gyvūnų Seselė ėmėsi paskutinės, kraštutinės gydymo priemonės – atidavė visą savo kūno šilumą labai labai labai stipriu apkabinimu. Apkabinimas buvo toks stiprus, o Seselės meilė darbui tokia šilta, jog abu draugai susilydė į vieną būtybę – Drambliaselę. Pasirodo, būtent drambliai būtų geriausi pasaulyje veterinarai dramblių seseliai, jei tik turėtų rankas ir leidimą stoti į universitetą. Tapusi 75% dramblys, Drambliaselė galėjo išgydyti bet kokius negalavimus visų savo pacientų gyvūnų, išskyrus žmonių. Tačiau kartą paštu gavusi Geriausios Veterinarės diplomą taip supyko ant žmonių, jog išsikraustė gyventi į Dykumą. Čia Drambliaselė įkūrė dramblyną ir toliau sėkmingai dirbo.



Laisvo smėlio direktorius

  Šiek tiek seniau buvo toks laisvo oro direktorius. Blogai čia sugalvojo tokiu būti, mat buvo žmogus, o žmonių pasaulyje visas oras užimtas, nupirktas ar stipriai apkabintas, nėra daugiau laisvo, laisvai direktoriauti iš šnervės į šnervę, į širdį. Bedarbis oro direktorius tik pats į save kreipėsi vardu „Svarbus“, nes svarbu jam buvo, kad pastebėtų kas, jog vienintelis vardo neturi. Visi vardai gražūs vienodai, ir Vaidotas, ir Mykolas, ir Eglė, o Svarbus ir be vardo gražus, ir išskirtinai taip kitaip visai, vienas. Vienam tik Svarbiam ši Svarbaus savybė pasirodė svarbi, deja, dėl to joks gaivus, gražus vėjelis žmonių jūroj jo taip ir neatkasė. „Kiekvieno grybautojo jo grybas laukia“ - sakė Svarbiam kadaise mama. Išmintį šią sau direktore skyręs, Svarbus sunkiai dirbo dienom ir naktim, metų daugybę grybu, kad rastų šį grožį oras pagaliau ir galėtų Svarbus vadovauti. Bet kaip jau minėjau pačioj pradžioje, oras aklas ar sėdi širdies kalėjime. Pavargo Svarbus nieko nedaryti, supyko, panoro trinktelėti durimis bei užsibarikaduoti nuo žmonių ir nuo orų, tačiau tarp žmonių ir Svarbaus jau buvo didoka krūva žmonių, tai juk ir buvo visa problema. Todėl Svarbus įsidarbino oru, kad pats sau grožį atkastų. Tik jau žmonės Svarbiam visai įkyrėjo, tai patraukė jis Dykumon savo ūmėdės uragano ieškot.

  Smėlynuose veikti ką kito nei nieko Svarbus neišmoko: kai bandė dairytis – žiūrėjo į nosį, mėgino iškasti – sau pasiplojo, smėlį pūtė tiktai mintyse – iš tikro bezdėjo. Nepratęs tiek veikti, visai išsiblaškė – pamiršo ką gėrė, ką valgė, kvėpavo. Tik smėlis mintyse, toksai negražus, Svarbus turi įveikti šią kliūtį, kad taptų svarbus. Nepavykus Svarbiam su smėliu kovoti, mėgino jis šį greičiau sunaudoti. Bandant pamėgti sausumo skonį, smėlis kaip šnipas pateko į kepenis, protą. Kai nebe vienišos smiltys kraujo vietoj tekėjo, pajuto Svarbus, kad subyrėjo. Žmogus tarp žmonių nebuvo Svarbus, dulkė kur smėlis bevardis galbūt bus koks Smarbis. Prakrito tarp priešų savo, ir sesių, ir maisto, bet savo dugne bent pagaliau gerai išsimiegojo. Sapnai tik Smarbio sausoki, nesaldūs, kaip smėlis.



Kažkoks ieškotojas

  O dar prieš tai Kažkas buvo. Kažkas buvo girdėjęs apie stebuklus, kad šie retkarčiais kažkur nutinka. Nutinka labai labai retai, kitaip nebūtų stebuklai, bet nutinka visiems, nors kartą. Skaitė Kažkas pavyzdžių: kad tai vaiko gimimas; tai kai katė nusileidžia iš 9 aukšto į glėbį; kai žemė dreba baisiai, bet ne žiauriai; kai saulės spindulys priverčia nosytę tavo atvert mielą toną „apči“ tinkamiausiu laiku - kai sutampa kažkas su kita. Nors labai jie skirtingi, Kažkas mokėjo stebuklą atskirti – svarbu, kad nutikus, sutapus, sutapėliai užduoda klausimą, o tada vienas į kitą kreipiasi, anksčiau ar vėliau. Galiausiai ištarę vardus, tampa abu labai svarbūs, brangūs ir turtingi. Kažkas taip pat norėjo būti, todėl iškeliavo kažkur, stebuklo ieškoti. Žinojo Kažkas, jog nelabai gerai, jog nežinojo dar vardo savo, kuo kreiptis stebuklui į jį. Galvojo, pakeliui sugalvos. O gal net užteks būt be vardo Pabaisos, Raganiaus ar Kako, kad dėmesį burto patraukt. Keliavo Kažkas per eglynus, žmogynus, katynus ir pievas su antim ir su troleibusais. Ne tik stebuklo jis dairėsi, bet ir savęs – kokiam Kažkokiam tą stebuklą pritraukti? Eglyne kelmo šalmą užsidėjo, kad paklaustų kas „kodėl? “, pavadinęs Kažką Kaladžium. Žmogyne žmonės knygą ant jo pilvo parašė. Skaitė Kažkas, bet neturėjo nuomonės. Katyne surinko autentiškų kačių žaizdų, kad tolimojoj šaly, kur stebuklai be kačių gyvena, ištirti norėtų. Iš ančių prisismaigstė į striukę keiksmažodžių, o troleibuso belaukiant ūsai išdygo. Tačiau kur tik eitų, kur bežiūrėtų, matė Kažkas tik pasekmes stebuklų seniai pasibaigusių, liekanas, šiukšles, spinduliuojančias laime ir meile Kažkam ne į nosį, o sau. Kaskart tai išvydus, Kažką lyg kviesdavo kas - vieta be stebuklų, bet stipriausiai tvirta. Gąsdino Kažką, kritikavo jo svorį, supratimų makaronus kabino: „Visi su stebuklais, todėl lengvesni! Nespėjai, nevykėli, tau čia ne vieta! Tuoj žemė įlūš, pasaulį sulaužysi, grybe! “ Kad taip nenutiktų, kvietė atvykti keistas jausmas šis Kažką į šalį kitokią, lyg pagalvę kokią, begalinio pločio, ilgio, gylio. Net jei visos visatos problemos ten verktų, pagalvė neplyštų ir netaptų mažiau nepakeliamai sausa. Keliavo visur bet kur Kažkas, bet vis dažniau žvilgsnį sauso jausmo pusėn kreipė. Pradėjo atrodyt Kažkam, jog žmonės pievose nesmenga į pragarus dėl to, kad stebuklai tik žmogui pabudus jo laukia prie durų ir tempia dangun už ausų. Kažko duris išskyrus, nes pigios, negražios, gamyklinis brokas. Su kiekvienu žvilgsniu viltis Kažko seko, kiekvieną žingsnį kitur trys į sausąją šalį sekė. Ir štai Kažkas pajuto ant minkšto smėlio užmynęs. Kad ir koks neskanus jis bebūtų, bet saugus.

  Dykumos pakrašty Kažkas aptiko dramblyną, o priėjęs arčiau sutiko ir pačią įstaigos direktorę Drambliaselę, valgančią lapus. Begaliniame smėly tokią keistą būtybę – stebuklas! „Ką tu? “ tyčia uždavė Kažkas neatsakomą klausimą, kad kreiptųsi Drambliaselė kažkaip į Kažką kuo greičiau, temą keisdama. Drambliaselė suglumo, Kažko aprangą peržvelgus bandė ligą suprasti, keistuolis tikrai negalavo, bet nesigavo. Keistą garsą, lyg galvodama vardą, nei žmogaus, nei ko kito, Drambliaselė išleido ir jokio stebuklo daugiau nenutiko. Drambliaselė staiga pradėjo siaubingai čiaudėt ir kosėti, rodė straubliu tai į dramblį kitą, tai mojo ranka Kažkam saugotis, dingti iš čia, kad šiukštu neapsikrėstų. Kažkas ir išėjo ten, kur jo bent kiek reikėjo. Na, ne stebuklui kokiam, o pačiam jam Kažkam reikėjo būti kitur. Dykuma prižadėjo, jog vienintelė galėjo vardą duoti Kažkam vienintelėj vietoj – savo širdy. O savą Kažkas iškakojo į šalmą, išprakaitavus jausmus ši tebuvo našta. Užgijo katės, pabėgo į pensiją ūsai balti - nesijautė Kažkur namuose. Kuomet visi keturi vėjai į akis pūtė vienodai smilčių, Smėlis atidengė Kažkam porą paslapčių: „Tavo vardas – taip pat Dykuma. Aš - visa savo šeima. “ ir apkabino.



Nemokamo parkavimosi meška

  Prieš daugybę metų, kai dar nebuvo nei braškinių ledų, nei dykumų, ar kuskuso košės (tos pačios išvaizdos, beveik smėlio skonio), senovės Japonijoje gyveno mergaitė pavarde Kuma. Taip ją ir vadino draugai (kurių ji turėjo daugybę, ir vaikų, ne kitų gyvūnų), mat šis žodis reiškė „mešką“, o Kuma buvo stambaus sudėjimo, stipri ir galingais apkabinimais visą liūdesį kaip varškės sūrį išspausdavo. Dėl šio talento Kuma jau nuo penkerių metukų turėjo rimtą profesiją – būti pagalve savo draugams. Kai tik kas nors problemą turėjo, net nedvejojęs pas Kumą ėjo, bėdą šią išsikalbėti, išrėkti, išbliauti ar net išmušti, ir jautėsi tuomet geriau. Kuma buvo tvirta kaip meškutė, draugų bėdos jai visai neskaudėjo. Juk draugai jos mažiukai, su mažyčiais kumščiukais, o problemos jų – tik lengvos dulkės: Aikai sprogo balionas, Cho nepatiko tos dienos oras, Sora musę suvalgė, ir taip toliau. Kumos glėby visa nustodavo rūpėti, o ją paleidus – rūpėjo tik meilė, todėl visi Kumą mylėjo ir mergaitė jautėsi laiminga. Pačiai Kumai irgi visko nutikdavo – tai eglutės origamio nepavyko išlankstyti; tai draugė Neko nagų nesikirpo, storą odą netyčia prakirto. Bliovė ir Kuma, taip pat kaip visi, į didesnes meškas, tvirtesnes pagalves – Kuma mamytę arba Kuma tėtį.

  Kumos tėvai buvo animatoriai. Jie kūrė pasakas ir vertė jas piešiniais, o tuomet rodydavo šiuos anime žiūrovams, prikeldavo piešinius judėti, greitai juos keisdami dėžėje (juk televizijos nebuvo). Deja, Kumų anime buvo tokie nuostabūs, jog sužavėjo ir užsienio turistus. Šie kvietė animatorius žūtbūt atvykti į jų tolimus kraštus, siūlydami vis daugiau aukso ir braškinių ledų – tokio naujo išradimo - kol Kumos tėveliai galiausiai sutiko. Visa meškinų šeima paliko gimtąją Japoniją ir išplaukė į Egiptą. Neturėdami Google žemėlapių, žmonės šiais senais laikais pasaulio centru laikė tą šalį, kurioje stovėjo aukščiausia troba, o būtent tada tai buvo Egiptas. Jau net laive mergaitė Kuma sutiko gurmanų iš visų Žemės pakampių, vykstančių su viltim paragauti dangaus nuo Gizos trobos viršūnės. Kaip Kuma, visi keliautojai tyčia netyčia namie ką paliko: tai katę, močiutę, dujinę viryklę ar antį pliušinę, draugus, kai kurie net sapnus. Guodė ir šiuos paklydėlius Kuma sėkmingai, bet buvo sunkiau. Apkabinus mergaitė visai nesuprato – nors šitie naujieji draugai sakėsi pusryčiams verdantys vaivorykščių spagečius, spaudė lyg plytų priėdę, kiekvienas! Bėdos jų meškiškos, galingos kaip ji. Jei atsakyti galėtų, neliūdėtų pati. Egipte dar bėda – ir tėveliai nusilpo, Kumai skųstis pabandžius, patys pravirko: „Vee! Norim namoo! Saulė čia neteka, visad tamsu. Meškute, patark, koks paštas ar gervė Mu upę mums į Egiptą atneštų? Kokią pasaką šviesią nupiešti, kad egiptiečiai nakty šioje grožėtis galėtų? “ Kuma tebuvo pirmokė ir profesionali pagalvė, ne inžinierė ar logistikos ekspertė, iš kur jai žinoti? Visi ėjo pas Kumą su tokiais klausimais – apie kosmosą, mirtį, bankrotą. Lyg vežimus problemas draugai Kumos širdelės aikštelėj parkavo. Ir nei „Kriu kriu“, nei „Ačiū“, nemokamai. Neatvyko pasiimti, šiukšlino, laukė, tikėjos iš Kumos, kad ši pati išvalytų, meškišku „Šiu! “ iš minčių išvarytų. Kumai norėjos jau ne bėdų, draugų tuo žodžiu atsikratyti, bet juk nemandagu. Kuma stengės parodyt, kad glėby jos nieko nėra, ji joks niekas yra. Be nuotaikos, meilės, nuomonės, būdų siekt laimės ir nežino tikrai ką daryt. Sausa viskuo visada ir trapi, visai ne uola.

  Tačiau didi tragedija dangaus ragautojus ištiko – Faraonui ledai taip patiko, jog jis visą piramidę Gizos jais aplipdė. Niekas, net pats Faraonas nebegalėjo dabar pasiekt debesų, juk taip slidu! Pravirko visų sudaužytos svajonės, jos mynė ir lipo Kumai per sprandą, brovėsi skausmą už dyką sutalpinti aikštelėj, rėkdami: „Aukštais keliais sustatyt nesvarbu! Gelbėk, širdies operos klausyt negaliu! “. Kol vietos Kumos širdy nebeliko. Bandė dar tėtis priparkuoti klausimą apie anime formato keitimą iš kvadrato į milžinišką trikampį, bet dukrelė jį paprasčiausiai prarijo (tėtį, ne klausimą neskanų). Prarijo Kuma draugus ir prarijo kates Egipto šventąsias, suvalgė namus, net ir trobas aukštąsias. Ėdė žemę, laiką, ir jų Faraoną, viską, kad užaugtų stipri ir plati pakankamai visų problemas savy sutalpinti. Tą ir veikė per amžius, iki šių net dienų. Per tiek laiko pavargo, tapo truputį pikta – visi joje gyveno, panoro ir Kuma, tik kad būtų teisybė, gyventi juose. Kvietė keliautojus čia, į save, pati reklamavosi esanti nemokama, dyka – Dykuma. Tačiau minčių, tikslų tuštuoliams Dykuma melavo. Jokie niekai čia atvykę už nakvynę mokėjo savo tuštybe. Saugiam Dykumos glėby knarkiant, ši slapčia bėrė smiltis į ausis ir mintis, savo rūsio erdvę plėtė. O pabudus kaip nieko nebuvę – nei ausų, nei minčių, nei to miego. Tik Dykuma.



Šlapi džiūvėsių vaiduokliai

  Kartą gyveno toks Jonas. Jonas buvo daug įvairių dalykų: gyvūnas, žinduolis, žmogus, vieno trečioko tėtis. Priklausomai nuo vėjo krypties ar oro, UAB „Batono“ akcijų kainos ar horoskopo Jonas galėjo dar būti ir dainininkas, arba elektrikas, arba kojinių siuvėjas, arba sriubos siurbėjas, arba aitvarų žvejys, ar piemuo kosmonautas, parduodantis sofas... Ne viską Jonas darė labai protingai ar kokybiškai, tačiau visada įdomiai. Vieną rytą Jonui dar knarkiant ir jo sūnus sugalvojo kai ką „įdomaus“ padaryti – pasėmė kieme saują smėliuko ir išpylė jį tėčiui tiesiai į burną. Nežinia kiek dramblių ir piramidžių spėjo pribyrėti Jonui į jo rytinius sapnus, tačiau pabudus Jono burnoje jau buvo įsikūrusi Dykumos karalystė. Jonas pašoko spjaudytis, šaukti visokius žalčius ir gyvates, o galiausiai pasiekęs virtuvės čiaupą ėmė ir godžiai išgėrė visą visą miestelio vandenį, iki paskutinio lašo. Tačiau kiekviename smėlio grūdelyje juk nauja visata slepiasi, ši kempinė godi be galo, be krašto. Greitai kiti miesto žmonės kaip Jonas ištroško, o troškulys – ta pati Dykuma - visa rijo, didėjo. Pirma sausas skonis suėdė žmonių žodžius, tada – ir mintis. Niekas Jono mieste neturėjo nei ką sakyti, nei ką galvoti ir buvo siaubingai jiems nuobodu. Žmogus kitą gatvėj sutikęs tegalėjo veblenti: „Ką tu? Atsakyk gi, meldžiu! Sukelki minčių šviežių! ”, bet šis kitas kas kartą atsakė: „Ai, nieko. Nuobodu. O TU!? “. Visai be idėjų jie į stiklą žiūrėjo, laukė turistų, jų sultingų, šviežių smegenų bei buteliukų vandens, o galbūt limonado.

  Tik Jono mintys, nors nelabai gudrios, naudingos, bet buvo be galo jų daug. Nespėjo sausra lemputės pasiekti, liepiančios jam iškeliaut. Jonas ėjo toli, vandens visur dairės... Pasaką tu šią jau žinai – iš kišenės vilties iškrito trupučiuką, minčių pora piktų ten paliko smėliuko. Į klausimą Jono „Tai kur tas vanduo?! “ jo balsu pasislėpusi melavo Dykuma: „Nėra niekur pasauly, pats visą išgėrei. Eikš tu geriau pas mane. Paslėpsiu nuo gėdos, o vandens daugiau gėlo nors ir nėra, čia nereikės niekada. Nieko nebus, nei oro, gero, nei blogo, nei noro. Ramu. Taip ramiai tave myliu. “ Žingsnis link noro, atsitrenkęs į tvorą, trys „Ai, nesvarbu“ ir Jonas jau žaidė smėliu. Sava figūra Jonas nupiešė angelą, pavertė mopso veislės šuniu. Kad angelai mopsai kur plazdėti turėtų, pradėjo lipdyti viešbutį lyg debesų. Jonas smėlį keitė plytom ir sienom, kurmių kupsteliais rausimui, kūdrom plaukimui, cypiančiom ūdrom pliušinėm, viešbučio valytojo nuo lojimo ausinėm... Pašiurpo Dykuma ir sudrebėjo – nieks dar taip nėra išsidirbinėjęs! Tokios taisyklės, tokia kultūra – pogulio laikas visa čia diena. „Glėbį kutena ateivis man šis niekam tikęs! ” – siuntė Jono varyt Dykuma Smarbį ir tą kitą. Šiaip nei Jonui, nei niekam Dykumoj nepatiko. Žmogų reik ne varyt, o padėti išeiti.

  Jono viešbuty vaidentis pradėjo. Tai vėjas nupūsdavo mopsą į niekur, tai joks toks balselis murmėjo kažką lyg: „Būū, būk mano stebuklas, mano šeima. Tik truputį dabar, prašau, arba visada. “ Galiausiai Jonas neapsikentęs, nepaisant viešbučio tvarkos, trenkė kumščiu į smėlio sieną ir ištraukė baubą už pakarpos. „Draugausim? “ – Kažkas viltingai paklausė. „Kad aš tavęs nepažįstu, kodėl turėčiau su tavimi draugauti? “ – nustebęs, Jonas atsakė. Tada kiek pagalvojęs, Kažką apžiūrėjęs (o būtent tą bruožą, kad jokio Kažko nesimatė), nusijuokė: „Kad tu savęs nepažįsti, kaip man atsakysi, kodėl turėčiau su tavimi draugauti? “. Kažkas irgi kelias minutes pasikalbėjo su savo mintimis, nežinia, grįžusiomis iš atostogų Japonijoj ar ką tik gimusiais kūdikėliais šviežiais. Tada padėkojo Jonui, sutiko su jo pastebėjimais (bei nepastebėjimais) ir pagyrė gražius Jono smėlio angelus mopsus. Jonas įteikė draugo ryškėjančiai rankai vieno mopso pavadėlį ir paprašė pavedžioti jį kažkur toliau virš Dykumos. Dar davė raktą nuo mopsininko uniformų spintos bokšto viršutiniame aukšte ir pažadą įkurti daugiau viešbučio filialų fainesnėse vietose, nei Dykuma. Prieš atsisveikinant, Jonas norėjo sužinoti, kokiu vardu pervesti smėlio eurus už darbą, tačiau Kažkas tarė: „Mano vardas – Dyku... Ne. Atsakysiu vėliau, pamąstęs ilgiau. “ ir pakilo.

  Su vienu baubu pačiauškėjęs, Jonas antrą pričiupo, veliantį mopsų šukuosenas vėjais. „O tu ko nori?! ” – išgąsdino Jonas baidyklę. Smarbis sutriko: „Ee nieko. Na, valgyt, kakoti, spjaudyt į orą. Bet nieko nemoku, tai nėra ir noro. “ Jonas debesis nužvelgęs, mopsų garbanas virš jų, kiek piktokai suniurzgėjo, ėmė ginčytis dėl šių teiginių: „Gal atvykęs nemokėjai, bet pūst pramokai jau tikrai. Tik būt galėtum pūtėjas naudingas – padėti pasiekti svajones žmonių, nekrėsdamas su jais visokių juokų. “ Smarbis kiek susigėdo, bet dirbti vis tiek tingėjo, ieškojo kas dar jam kišo koją ir rado: „Bandžiau aš iškelti ir Eglę, ir Tomą, o pavyko tik trečią patenkintą savim poną. Nors jėgų man nestinga, o žmonės vienodi... “ Jonas pertraukė valdingu tonu: „Jei vienodi visi, nepažįsti nei vieno! Kam domėtis tavim, kai tau nieks neįdomu?! ” Smarbis tyliai sumurmėjo „Atleisk“ bei „Ačiū“, o Jonas, šiltai išsišiepęs, ramiai prisistatė: „Aš Jonas. 73 kilogramai. Norėčiau palikti šią šalį ir parnešti savai vandens. “ Smarbis metė savo smirdintį vardą ir nunešė Joną į Dykumos pakraštį, pasakodamas apie naują save: „Aš... Vėjas. 1 gramas, dar mažas, bet pasistengęs galvoti tikiuosi užaugti didžiu. Manau, kad norėčiau, gal net sugebėčiau vaduoti dvaselių norą iš depresijos smėlynų į laisvę, į orą. Laisvo noro direktorių Dykumoj yra poreikis. Tiek daug nesuprastų žmonių ten užkastų, juk ne tik aš ir tu. “

  Jau žengiant iš Dykumos, siaubingas triukšmas Jono dėmesį patraukė. Lyg Petro, kaimyno, grąžtas gan prastas. Vandens gal kas ieško, kaip Petras Jono nervų šeštadienio rytais? Priėjo Jonas tvorą, pažvelgė per ją, o ten – pievoj inkščia beviltiškai balionai krokodiliški. Jų vidury – dinozauras riaumoja, pripūstas oro kaip ir kiti. Rankom ir nosim balionus iš smėlio kilnoja, bet vėl gi prispaudžia baisingo tono rėkimu. Vėjas irgi stebėjo ir Jonui pašnabždėjo visą istoriją jos – tai Gyvūnų Seselė (dabar Drambliaselė) nesuvaldo dramblyno tvarkos. Mat visai neseniai dramblius užpuolė nepagydomos ligos odos - ši atrodo kaip roplio ir byra it sausas molis. Kenčia drambliukai visi, net pati Drambliaselė, nors dramblė šiaip ji itin kantri. Jonas medicinos nesimokęs, bet bendravęs su ja kažkiek, užlipo ant Vėjo pakylos pasidalint su drambliais gyvenimiškos tiesos: „Sveiki, drambliai! Na, ne, bet... Aš Jonas. Kartą buvau statybininkas ir stačiau sau, savo sūnui ir įsivaizduojamam mopsui namą naują. Kai maniau, kad viskas svarbiausia pastatyta, stogas jau yra, apsigyvenome tenai trise. Deja, apsirgo sūnus kažkuo ten iš karto, kaip jūs, mano brangūs drambliai. Tik kiemo žemėj juodoj žalių žolių ir krūmų, obelų sėkloms sudygus, sodui pražydus, pabudo taip pat ir sūnus. Sveikas kaip daikonas rudenį. Ne tik vanduo, bet ir žaidimas gyvybiškai drambliams svarbus. Pilkoj dykynėj Dykumos jie greit nuo nuobodu pražus. “ Tada į Drambliaselę kreipės: „O kodėl jūs būtent čia? “. Vėjas lopšinę padainavo į Drambliaselės ausį, girdimą tik gryniausiems drambliams. Mykoliuką taip užliūliavęs, jis leido Seselei prabilt: „Nuo pabaisų slepiuosi – žmonių. Ir draugus atsitempiau kartu. Dabar suprantu, kad nors dirbti šauniai galiu, bet kad nerasčiau kantrybės galų, bent pusę nakties Mykoliukui reik duoti nusnausti, o man pamėgint būt žmogum. “ Valandėlę pasišnekučiavusi su Jonu, Drambliaselė pripažino, jog žmonės galbūt ne tokie baisūs ir blogi, kaip jai pirmai atrodė, bei sutiko savo dramblyną perkelti į Jono miestelį. Ten drambliai iškart pralinksmėjo ir atsigavo, bei visi įsidarbino šokančiais vandens fontanais. Šių dramblių-balerinų vanduo niekada neišseko, kaip ir jų entuziazmas bei choreografinės idėjos, o savo atvykimu drambliai prikėlė ir visą Jono miestelį iš jį apnikusio suzombėjimo.

  Jonas, pagaliau atsigėręs, šviesiau į viską pažiūrėjęs ir Dykumoj įžvelgė gėrį. Padėką parašė, perdavė Vėjui. Laiško sugraudinta, ir Vėjo didvyriškų darbų, Dykuma irgi nusprendė mąstyseną keistis, taip pat kaip Seselė dramblių. Ne tokie įnoringi, ne tokie savanaudžiai tie žmonės, nereikia baust šitaip jų. Ne viena Dykuma širdeles pasaulio globoja, po Saule daug rūpestingų geradarių. Tad nereikia vilioti, vilties žmonių vogti, augti iš norų mirties... Bet Dykumos reikia. Blogų jausmų nėra, nėra piktų vietų. Kai žvėriškos bėdos užpuola, tik Dykuma kartais gali apglėbti, kad šios tavęs nesuėstų. Bet ateik čia kaip svečias, nakčiai ar dviem ramiai pailsėti. Dykumoj nesmagu, gyventi niekam nelinkėčiau.
2021-05-13 19:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-05-15 15:13
Pranas
tai yra įvertinti  pervertinant. Aš čia apie tokią ne nuodėmę
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-05-15 15:10
Pranas
Netikėkite Gogo  žiovuliu. Jis žiovauja ir miegodamas, bet  nepaisant tokių trūkumų yra neaplenkiamas kūrinių  vertintoja. Net
ir tuomet, kai jų neskaitęs. Ne šiaip  seku įkvepiančiu pavyzdžiu: 5. Pervertinti gerą kūrėją niekuomet ne nuodėmė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-05-14 02:21
gogo
pervertinau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-05-13 23:52
gogo
rašykit šiuos tarybinio stiliaus rašeivų pasakiokus
ir gaukit savo premijas

Estijoj tai pati garsiausia knygelė vaikam
yra apie šūdukus pievoje

5 neskaitant nes kelia žiovulį
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą