Šklėrių raistas – 29)

Šėtonas Irrr su Tavimi

Maniau,
kad gal Eilėraštis pareina į namus,
lengvai, kaip šilumoj lietutis žolę krapina,
kad neskaudėtų vandenį parnešti į šaknis,
bet – ne! 
Pajautę įvairovės skonį,
scenarijai darbymečiu kutena smegenis.

Ir būna,
kai po kojomis, pajautęs sceną,
nevaidinu, tiesiog būnu
kuo reikia būti ir su kuo –
gyvenimas savaime pats ateina,
o per mane – į kopijas,
į fotografijas,
į įrašus,
į publikos akis.
Taip kinas daromas.
Taip repeticijose bandoma atkurt tikrovę.
Ir skaudą, oi kaip skaida, kai žinai:
Ne taip, oi kaip ne taip, Pranuci...

Ir – ką?
Į upę tą jau antrą kartą neįbrisi,
bet pajautus, matyt, esu,
kad neįmanomo kartoti nebandyčiau.

Ir vėl scena, kuriai (nors ir maža),
net pasakose ankšta.
Savy kaip 2x2 žinau –
ir šliužas, ir
iš gabaritų jo pakilęs jaunikaitis,
ir žirgas Ygaga, parnešęs
prisegtą prie balno kalaviją,
ir aš kaip raitelis,
esam visi tik vienas (vienetas),
peizažas – išnara iš dvasios Jo.

Kai Dievas kaunasi su Šėtonu
ranka nekyla kryžiumi žegnoti Visumą,
užtat kaip gera, nuostabu
ir klaidoje išgirdus atsiminti:
Maniau,
kad gal Eilėraštis pareina į namus
lengvai, kaip šilumoj lietutis žolę krapina...

O Šklėrių raiste,  Dievas su Tavim
dienos šviesa, matyt, ir pragare
ne tuščias reikalas,
betgi Šėtonas irgi neužmirš.

– Ir neužmiš, ir neapleis, – girdžiu
dvasia į dvasia pašnabždėjo,
o jaunikaitis dar ir taip:

– Užstojo laikas, Pranuci,
būties dalyką permąstyti iš esmės,
kaip sakoma, iš pagrindų.
Nors ir sunku,
nors ir ne greit,
o man ir apmaudu truputį:
kaip atsitikę, kad ne aš,
o Dievas pasibūti žmogui,
aplenkdamas mane išėjo...
Ir vis dėlto, o Šklėrių raiste,
Šėtonas Irrr su Tavimi.
-------_______--------
b. d.