Viktoras 5

Šiek tiek juokinga, Viktorai, su
ta ramunėla ir baltaveidžiais beržais,
pritvinkusiais kažkokių mistiškų rasų,
ir saulėlydžiais, kurie dar žais

transcendentinėj horizontų apsupty,
su paukščiais, kurie nesiskųs,
kad jų nesiklauso žmonės pikti,
ir Audruve, kurioj atsispindi vaiskus

dangus, ir kitais dalykais, kurie griebią
už širdies, liūdina, švelniai tariant, jie
šiaip sau. Žinoma, kažkas vartos grabe
nuo šių žodžių gyvačių, susisukusių mintyje,

bet, Viktorai, apie Jus, ką gi, smagu tai smagu
pagalvoti, bet jau metas apie ką nors kitą.
Arba apie nieką. Jau beveik mingu.
Nors ne viskas dar pasakyta.