Ant parketo kur poros vis liejos
tarsi impresionistų dažai
žvakėm degė kaštonų alėjos
bet šviesos vis dar buvo mažai
kaip vilkeliai mes sukomės dviese
kaip pirmi viesulai įsukti
tirpdė širdį pavasario vėsią
kūnų karštis pasklidęs nakty
aš jutau – mano akys jau sminga
tarsi aštrios vinutės į ją
supratau per šį šokį jausmingą
kad seniai ką laikiau glėbyje
kad be galo ilgai neturėjau
moters kvapo ir kūno arti
tu kuždėjai sparnuotas Borėjau
kad mes vienas kitam sukurti
ir jaučiau kaip krūtinė įdumba
ir vėl pildosi oro srautu
mainės muzika tango ir rumba
ir alyvų žiedai tarp krūtų
tavo kūnas į muziką skendo
atpažįstamas tango ritmus
ir minia reikalavo crescendo
tarsi ratas apgaubiantis mus
liejos viskis ir tango fokstrotas
nimfos raitelės leidos risčia
prieš jausmus pralaimėdamas protas
mus apleido išnykęs iš čia
tik mačiau lūpos bučiniui kviečia
ir ant jų sublizgėjo nuodai
vien tik tam kad išties patikėčiau
kad aš myliu o tu tik žudai