Rašyk
Eilės (75002)
Fantastika (2211)
Esė (1514)
Proza (10623)
Vaikams (2522)
Slam (50)
English (1155)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







I skyrius

Absoliuti tuštuma. Juodoji materija, kurioje nėra formos, laiko ir erdvės. Iliuzijų ar pasirinkimų.  O svarbiausia  - jokio suvokimo, kad kada nors egzistavai. Tik tyla.

Buvo gražus, saulėtas žiemos šeštadienio rytas. Aš, Gienka ir Šaras išėjome į mūsų mėgstamą vietą palošti kortomis. Šarūnas pasiėmė kortas, Genadijus, mūsų inteligentas, vyno, o aš - siemkių. Taip atsipalaidavę sėdim ant suoliuko medžių apsupty, lošiam,, Durnių“ ir apkalbinėjam žmones.
Staiga trenkė žaibas. Akimirkai viskas nušvito, žemė sudrebėjo ir pasigirdo kurtinantis garsas. Mes apstulbę sėdėjom, lyg suakmenėję.
Į žemę trenkėsi keistas objektas. Ar šaldytuvas, ar orkaitė - kažkoks buitinės technikos mišinys, kuris visas degė. Atsidarė mažos durytės ir išlindo maža ranka.
- O, sušikta mokslinė fantastika, - suriko Gienka. - Čia ateivis!
Pas Šarą iškart įsijungė didvyriškas žmogaus instinktas bėgti.
Gienka suriko:
- Ne! Reikia gelbėt.
Aš per daug negalvodamas nubėgau, sugriebiau už rankos ir ištraukiau iš liepsnojančio metalo laužo.
Keistas padaras dar pagargaliavo neaiškius garsus, gal „dada“, o gal „thatha“ (Šarui pasigirdo tėtė) ir nualpo.
Truputį atsigavę nuo šoko ir įsitikinę, kad čia ne grupinė haliucinacija nuo Genadijaus vyno, mes supratome - pas mus tikrų tikriausias ateivis.

                                                                     
Turėjo galvą, dvi rankas ir dvi kojas. Galva didoka, truputį neproporcinga smulkiam, neaukštam kūnui, kurį dengė keistas aliuminio spalvos šarvas. Dvi didelės juodos akys. Atrodė gan žmogiškai, todėl, kaip ateivis, per daug nenustebino.
Visi pasitarėm ir nusprendėm, jog mes geri žmonės, todėl negalim jo čia palikti. Genadijus gyvena su žmona, Šaras su mama, tad ateivį priglausti teko man. Aš gyvenau vienas mažame butuke. Aišku, rizikavau. Mes visi rizikavom. Gal jis koks žudikas, psichopatas, kosmoso pabaisa ir išžudys visą žmoniją. Arba dar blogiau - užvaldys pasaulį, o mes turėsim mokėti duoklę neaiškiai valdžiai, dirbdami nekenčiamus darbus. Bet turėjom surizikuoti: nuotykių ir nežinomybės troškimas buvo svarbiau mums: paprastiems vidutiniokams, be spindinčių šarvų.
Šarūnas - drūtas, pavalgęs vyriokas - užsimetė mažąjį ateivį ant peties, kaip mėgstamų bulvių maišą, ir visi patraukėm pas mane. Ėjom tylėdami, susimąstę, bet pakilios, heroiškos nuotaikos. Kol Genadijaus klausimas išsklaidė tylą:
- O jei šis ateivis atrodytų kaip šlykštus, peraugęs tarakonas ar koks voragyvis? - pasiteiravo mūsų, o gal savęs. - Ar ir tada būtume geri žmonės? Ar tiesiog užmuštume su batu ir nesuktume galvos?

Genadijus - šviesulys. Mokslo ir meno žmogus. Mėgsta gerti vyną, skaityti knygas, o tada cituoti ir pasakoti ką perskaitė. Nors dažnai jo samprotavimai kelia įtarimą, kartais tikrai labai sudomina ir skatina savotišką pagarbą. Matyt, dėl to jam atleidžiame erzinantį menamą visažiniškumą.
Kadaise aš, Šaras ir Gienka buvom neišskiriami draugai, trys muškietininkai, kol jo esybės neužvaldė jėga, sukelianti karus ir parklupdanti net stipriausius vyrus - jo gyvenime atsirado moteris. Valiūkiška pajodžarga Kristina užbūrė Genadijų savo kerais ir po truputį iš mūsų jį atėmė. Po vestuvių mes su Šaru jau nebuvome savaime suprantamas dalykas - mes tapome pasirinkimu, kurio jis dažnai ir nesirinko. Tai mus pykdė. Juk ji buvo įsibrovėlė, kuri atėmė draugą. Bandėme jam tą paaiškinti, bet Gienka buvo gerai pasikaustęs. Daugybė perskaitytų knygų jam suformavo stiprų moralinį kodą apie tai, kad šeima svarbiausia ir valkiotis su mumis nebeatrodė toks svarbus dalykas. Ilgainiui mes su tuo susitaikėme. Nors buvo dar ne visai žlugęs reikalas - retkarčiais vistiek susitinkame ir vyno išgeriame, kaip senais laikais.
Abu dirba bibliotekininkais, gyvena mažoje trobelėje pamiškėje, atsiskyrę nuo visų ir atrodo laimingi. Matyt, tikrai laimei reikia mažai.
Mes su Genadijum draugai nuo vaikystės, bet, kažin, ar ir dabar jį gerai pažįstu. Mėgsta sakyti: „Galėčiau būti bet kuo pasauly, bet noriu būt savim“ . Kad ir ką tai reikštų...

Diena slinko vakarop. Sėdėjome su Šaru ir Gienka, ir laukėme, kada kosmoso sutvėrimas atgaus sąmonę.
- Tikrų tikriausias ateivis... Ką darysim, kai jis atsibus? - paklausė Šarūnas, vis dar labai nustebęs.
- Na, matyt, pasisveikinsim, vyno pasiūlysime, - kiek pašaipiai pasakiau ir pridūriau: - Pasakysim: čia planeta - Žemė, o mes -  jos ambasadoriai. Mūsų rūšis vadinami žmonėmis, mes esame taikūs.
- Cha cha, puikūs ambasadoriai! - nusijuokė Šaras. - Mums trūksta tik kostiumų ir vieno kito mokslų diplomo iki ambasadorių! O kas čia per priėmimo vieta? Tavo bute galėtume siaubo filmą sukti ir net nereiktų laukti, kol sutems. - Šaras kvatojo ir toliau žėrė savo įžvalgas: - Ir dar - žmonės taikūs? Tik ateivį ir apgautum su tokia nesąmone!
Aš supykau - kokie yra tokie, bet namų negalima įžeidinėti.
- Tai gal apgyvendinam jį pas tave? Ar tavo mamytės reiks atsiklausti? - atšoviau Šarui, dabar jau norėdamas pašiepti jį.
Tas įsiuto, įraudo, kaip saulėlydis, ir pradėjo rėkti, net kaimynai girdėjo:
- Tu mano mamos čia nekišk, suskretėli! Aš tau taip kalsiu, kad prigulsi šalia ateivio!
- Nedrįsk man grasinti mano namuose! - išrėkiau Šarui.
Jei jis būtų norėjęs, tikrai būtų galėjęs mane įveikti. Jėgos pas jį daug, bet buvo geras, tiesiog turėjo ilgą liežuvį.

Taip jau susiklostė, kad Šarūnas yra bedarbis, gyvenantis su mama. Iš pirmo žvilgsnio rimtas socialinių normų pažeidimas. Bet Šarūno gyvenimas ne visada buvo toks: turėjo draugę, kartu nuomojosi butą, planavo ateitį. Kol viskas pasikeitė. Prieš kelerius metus mirė jo tėvas. Šarūnui jis buvo idealas, patarėjas ir dažnai - geriausias draugas. Prakeiktas vėžys žudė iš lėto, rydamas ne tik tėvo, bet motinos ir sūnaus jėgas bei pinigus. Jų šeima nebuvo turtinga, neturėjo ir giminių ar draugų, kurie galėtų prisidėti, o jei esi vargšas - vėžys ne diagnozė, vėžys - nuosprendis.
Po tėvo mirties Šarūno nervai pakriko ir neilgai trukus pasiekė kritinį tašką, kuomet lieka tik du keliai: bažnyčia arba butelis. Karštai meldęs Dievą išgelbėti tėvą dabar jį prakeikė, o alkoholis tapo pabėgimu į nostalgiją be skausmo. Tuo metu Šaras dirbo mūsų miestelio lentpjūvėje, kur pusė darbuotojų seni girtuokliai. Visada iš jų šaipęsis iškelta galva, dabar pradėjo gerti su jais, taip klimpdamas vis giliau. Mes su Gienka, šiaip ne taip, ištraukėm jį ir atvėrėm akis. Metė darbą toje pekloje ir pradėjo uždarbiauti pas žmones. Tėvas jį buvo išmokęs visokio amato: nuo sienų dažymo iki jų statymo. Po truputį atsistojo ant kojų ir pats. Taip uždarbiaudamas nešdavo mamai po kelis eurus, kad prisidėtų prie menkos kasininkės algos. Ilgainiui taip ir liko gyventi dviese, be didesnių ambicijų, diena iš dienos plaukdami pasroviui.

Pakariavom abu dar kurį laiką, visai pamiršę seną draugą Gienką ir naują ateivį.
Genadijus paklaikusiomis akimis žiūrėjo į jį. Pamatę Gienką tokį, mudu su Šaru nutilom, baisiausiai išsigandom ir po truputį nusukom žvilgsnius į mano lovą, kur gulėjo padaras. Jis krustelėjo! Įgavo gyvybę! Labai lėtai pajudino galvą, rankas ir kojas. O tada didelėmis juodomis akimis pažiūrėjo i mus.
Ateivio šarvai, kaip kamufliažas, susiliejo niūraus, pilko kambario fone. Ryškiai matėsi tik juodos spoksančios akys. Dabar būtybė nebeatrodė draugiška. Rodės bauginanti, lyg šmėkla iš kito pasaulio. Įsivyravo įtempta tyla. Girdėjau, kaip šalia manęs greitai kvėpuoja draugai. Visi trys laukėm kas bus. Tegul pirmą žingsnį žengia padaras. Gal jis prastas pilotas ir sudužti nežinomoje planetoje jam įprasta? Gal jis žemėje ne pirmą kartą? Gal net mūsų kalbą moka? Tegul padaro kažką ir išsklaido šią košmarišką tylą. Bet Šaras, neatlaikęs įtampos, drebančiu balsu išmykė pirmas:
- Labas.
Čia tai drąsa. Pagalvojau, nepaliksiu draugo vieno, bet žodžiai, atrodo, užstrigo gerklėje.
- Mes su taika, - šiaip ne taip išlemenau.
- Peace, mir, paz, šalom, - išpyškino Gienka.
Ateivis toliau spoksojo į mus, paskui lėtai nužvelgė kambarį, savo kūną, tada veriančiu žvilgsniu pažiūrėjo į mane. Ištiesė ranką, it sveikindamasis ir dusliu balsu, lyg išdegintomis balso stygomis lėtai tarė:
- Tu nuvesti. Mano laivas.
Ištiesė abi rankas, rodydamas į mano draugus. Oras įsielektrino. Padaro delnuose kažkas žybtelėjo ir Šarūnas su Genadijum smuko be sąmonės.
- Jie miegoti. Tu vienas nuvesti. Mano laivas.
Buvau visiškai pasimetęs. Pasigailėjau išgelbėjęs šitą prakeiktą padarą, bet dabar nebegalėjau rinktis. Mudu su ateiviu išėjome į mišką, kur buvome paslėpę jo kosminį laivą. Bridome per šviežias pusnis. Atslinko tamsa.
Nuostabą dėl nežemiškos gyvybės keitė žmogiškas, žemiškas pyktis. Sušalęs ir pavargęs atvedžiau ateivį prie laivo.
- Štai jūsų kosminė skardinė, ponas ateivi, - piktai pasakiau ir pridūriau:
- Nežinau kaip kosmose, bet žemėje mes dėkojame už išgelbėtą gyvybę ir,, neišjunginėjam“ gelbėtojų šviečiančiomis kosminėmis rankomis. Nebuvo taip jau malonu susitikti. Tikiuosi laivas veiks ir grįši namo.
Jau ruošiausi eiti atgal, palikęs šmikį ateivį, jo kosminį laivą ir visą šią dieną kaip blogą sapną, kurio nenorėsiu prisiminti. Bet padaras vis nepaleido manęs, pamojo ranka prašydamas prieiti. Atsidarė laivas viską nušviesdamas ryškiai raudona šviesa. Iš jo paėmė kažkokius aplankus, kurie atrodė kaip senoviniai dokumentai, ir padave man.
Įslaptinti Sovietų Sąjungos failai.
Publikacijos data: 1961 m. gegužės 12 d.
Bylos Nr. C-231-0100459
KGB Agentas Leonidas Lazarevas, dirbęs su NSO bylomis praėjus mėnesiui po paleidimo Vostok-1, gavo pranešimą iš Baikonuro kosminės stoties, siųstą radijo bangomis. Siuntėjas: neatpažintas objektas.,, Planeta Žemė tapo potencialiai agresyvi. Bus sunaikinta po 60 metų.
Signalo užmegzti daugiau nepavyko. „
- Čia juk mano senelis!? Leonidas mano senelis. Kas čia vyksta? - pusbalsiu sušnabždėjau nieko nesuprasdamas. Ėmiau skaityti kitą dokumentą.
Publikacijos data: 1971 m liepos 15 d.
Perdavimo data: 1973 m rugsėjo 10 d.
Bylos Nr. C-431-0201642,, CŽV bendravimas su KGB davė rezultatų. Užmegztas draugiškas kontaktas su nežinomu objektu, kaip atsakas Vostoko įvykiui. Informaciją saugo vyr. agentai Maiklas Smitas ir Leonidas Lazarevas. „
Atevis pažiūrėjo į mane ir tarė:
- Laikas senka.
- Laikas įvykti kam?! - piktai paklausiau.
- Jie netoli, - neaiškia tartim atsakė, ramiai žiūrėdamas į mane ir tęsė kalbą:
- Šešiasdešimt žemės metų baigtis. Žmonių rasė išnykti.
Mano galva, atrodė, sprogs. Klausinėju toliau, nors atsakymai užduoda tik dar daugiau klausimų:
- Kas tie,, jie“? Kas tu? Ir kuo, po galais, aš dėtas?!
- Žmonės visatoje ne vienintelė gyvybė. Mano misija apsaugoti žmones. Tu - Leonidas genetinis palikuonis. Jis man padėti mirti. Tu dabar man padėti išgelbėti žemės žmonės.
Kelioms minutėms stojo tyla. Bandžiau suprasti ką jis sako ir kas čia vyksta. O tada prapliupau juoku. Kvatojau, net žvengiau taip garsiai, jog sudrumsčiau viso miško ramų nakties miegą. Kvatojau kaip išprotėjęs, nes toks ir esu. Pagaliau viskas tapo logiška. Viskas, ką girdžiu ir matau, yra tikrų tikriausi kliedesiai, mano paties fantazija. Ateivis dar kurį laiką krapštėsi savo laive, o aš vaikščiojau aplink jį, rodžiau pirštu ir kvailai kikenau. Juokiausi iš jo mažo laiviūkščio, kuris panašus į metalo šiukšlę, iš jo mažo ūgio, akių, kaip apuoko ir lėtos kalbos. O svarbiausia - juokiausi iš savęs, nes mano išprotėjusios smegenys sugalvojo fantaziją, kuri juokina patį save. Naktis prasiskverbė į mano protą ir jis aptemo.
Užsidarė kosminio laivo durys. Susirinkęs kažkokius neaiškius daiktus ateivis priėjo prie manęs.
- Viskas, - tarė. - Grįžti tavo štabas. Laivas nebeskris.
- Aišku nebeskris. Stebiuosi, kaip jis apskritai skrido, - pasakiau toliau juokdamasis.
Ateivis buvo ramus.
- Psichozė, - pasakė. - Neįtikėtina informacija. Smegenys neatlaikyti. Dabar grįžti.
Buvau labai pavargęs ir nieko neklausinėdamas grįžau su juo namo. Ten jau budinosi Gienka ir Šaras.

Pravėriau buto duris. Blankioje lempos šviesoje manęs laukė sumišę ir pikti draugai. Šaras pamatęs, jog grįžau su ateiviu visai pasiuto. Puolė mūsų mažąjį erzintoją ir pakėlęs už pažastų priplojo prie sienos, kaip kokį paveikslą.
- Mes tave išgelbėjom, o tu su mumis šitaip! - įtūžęs išrėkė Šaras. - Aš tave pamokysiu gerų manierų!
- Nusiramink, Šarūnai, - ramiai pasakiau. - Palik jį. Šiandien ir taip daug visko įvyko, tuoj viską jums papasakosiu. Be to, tu jo neišgąsdinsi. Neatrodo, jog jis apskritai turėtų emocijų.
- Emocijas turėti. Žmonės nestebinti, - įsiterpė, nerodydamas jokio susidomėjimo Šarūno pykčiu. Uždėjo mažas rankutes ant tvirtų Šaro rankų ir šis akimirksniu pasitraukė, palikęs ateivį ir savo drąsą už kelių metrų.
- Man reikėti kompiuteris, - pažiūrėjęs į mane pasakė ir išsitraukė žibintuvėlį primenantį daiktą, kurį pasiėmė iš laivo.
Ateivis žinojo, jog technologijos mūsų laikais neatsiejama žmonijos dalis. Deja, ne mano. Kompiuterio aš neturėjau. Turėjau tik televizorių ir seną Nokia modelio telefoną.
Turbūt pasigailėjo žemės atstovu pasirinkęs mane, bet pasitenkino ir televizoriumi. Atsisėdo šalia jo, įsikišo į burną savo prietaisą ir jį įjungė. Ryškiai žalia šviesa, tartum projektorius, švietė į televizorių. Kanalai keitėsi be paliovos, o ateivis, atrodo, rijo visą tą mėšlą, tuštybę ir geidulius, kuriuos ten rodė. Žiūrėdamas į jį supratau, jog ne jis, o jį apšvietė televizoriaus šviesa, atspindinti  kas iš tiesų esam -  ir mūsų trijulė, ir daugybė žmonių, tų, kuriuos jis atkeliavo išgelbėti. Man jo pagailo. Svarsčiau, o kas išgelbės jį nuo mūsų?

Peilis buvo atbukęs, todėl turėjau įdėti nemažai pastangų norėdamas supjaustyti kietą rūkytą dešrą. Dar radau duonos ir sūrio - gavosi neblogi naktipiečiai. Vieną lėkštę padėjau šalia ateivio, kuris absorbavo televizorių, nerodydamas jokių gyvybės ženklų. Kitą, gerokai didesnę, mums. Gienka išsitraukė butelį vyno, likusį nuo ryto ir pagaliau mes galėjome aptarti planą savu stiliumi.
Papasakojau viską, kas įvyko išėjus su ateiviu. Papasakojau apie dokumentus,  pasakiau, kad kosminis laivas nebeskris, papasakojau apie senelį ir agentą Smitą, ir apie tai, jog ateivis atskrido pas mane ir aš turėsiu jam padėti išgelbėti pasaulį. Taip pat, pridūriau kaip sušalau, nes per skubėjimą pasiėmiau tik ploną striukę. Šaras su Gienka buvo apstulbę. Stebėjosi, kaip apskritai grįžau, nes ta striukė buvo tikrai plona. Pasakiau, jog nežinau, kas puola žmoniją, kad mano senelis jau miręs ir mažai jį pažinojau, o kas tas agentas Smitas net nenutuokiu. Nežinau kaip, kur gelbėsim ir, apskritai, kas dabar bus. Žinau, tik kad ateivis lieka su manim.
- Gelbėjam pasaulį? - paklausiau draugų, lyg tarp kitko.
Šaras su Gienka susižvalgė, tada pažiūrėjo į ateivį, o tada į mane. Abu atsistojo, įsitempė, kaip karininkai, gaunantys padėkos žvaigždes. Genadijus iškėlė puodelį vyno ir išdidžiai tarė:
- Aš žemietis Genadijus..
- Ir aš žemietis Šarūnas, - paantrino Šaras, vis dar kramtydamas dešrą.
- Prisidedame prie misijos padėti draugui. Mes trys su mažuoju ateiviu priešaky stosim prieš nežinomą priešą iš kosmoso glūdumų ir apginsime mūsų namus, Žemės planetą. Bet tik savaitgaliais, kai nereiks į darbą.
Visi pradėjom juoktis. Vynas ir nuovargis atpalaidavo taip, jog jau nebegalėjom rimtai vertinti padėties. O, matyt, ir nereikėjo. Net ir didvyriai turi poilsio laiką. Genadijus pasakojo apie kosmosą ir spėliojo iš kokios planetos galėtų būti mūsų svečias. O štai Šaras aiškino, jog jei ir priešai tokie mažyčiai, kaip sąjungininkas, tai ir vienas visus padės į vietą. Aš klausiau jų abiejų ir jaučiau, kaip po truputį merkėsi akys. Paskutinį kartą pažiūrėjau į žaliai apšviestą ateivį, galvojau:,, Pakeitei visą mūsų realybę, palik bent sapnus tuos pačius“ ir užmigau.
2021-05-04 12:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-05-07 22:29
Lietaus rožė
Linksmai paskaičiau:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-05-07 18:40
Damastas
Bet juk čia netikra istorija, ar ne? Man bent jau kažkaip nesitiki....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-05-04 22:19
gogo
'padės į vietą'
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą